Galbūt kam nors tai bus naujiena, tačiau toli gražu ne visi tatuiruočių meistrų naudojami rašalai yra be gyvūninių ingredientų. Tai greičiausiai nėra labai aktuali problema daugeliui mūsų, nes veganų, o to labiau nuoseklių, Lietuvoje nėra ypatingai daug. Tačiau tų retų „užkietėjusių“ veganų rate tokie klausimai yra savotiška rutina – ir jie reikalauja atsakymų.
Nemaža dalis žmonių, ypač pasižyminčių socialiniu aktyvumu (veganus priskaitysim prie tokių), turi tatuiruotes. Didžioji dalis spalvotų rašalų, naudojamų tatuiruotėms, veganams yra tinkami, nes jų pagrindinės sudėtinės dalys dažniausiai yra geležis ir varis – tačiau juodasis pigmentas dažnai yra anglis, gaunama deginant gyvūnų kaulus, t.y. nėra veganiškas, ir net ne vegetariškas. Žinoma, kartais pasitaiko meistrų, kurie naudoja tik vegan rašalus, bet tai nėra norma. Todėl prieš darant vegan tatuiruotę, būtina įsitikinti, kad meistras žino, kokį rašalą naudoja. Jei jis to nežino, rašalas tikriausiai nėra vegan.
Štai čia yra vegan rašalų kompanijų pavadinimai. Jūs galite Read more…
1) Ar fryganavimas yra tik rausimasis šiukšliadėžėse? Turbūt šis judėjimas apima daugiau sričių? Kokiais dar būdais galima išsaugoti pasaulio išteklius?
Fryganavimas nėra vien tik rausimasis šiukšliadėžėse, bet kadangi pati idėja yra panaudoti tai, kas yra išmesta arba ko yra atsisakyta, didelė dalis fryganiškojo gyvenimo būdo ir yra šiukšlių „skenavimas“. Tačiau nereikia pamiršti ir apie kitas fryganizmo praktikas, pvz., partizaninį ūkininkavimą, dalinimasį daiktais ir pan. Fryganizmas, iš esmės, turi glaudžių sąsajų su bet kokiomis praktikomis, kur Žemės resursai yra panaudojami minimaliai, arba perdirbami ir/ar panaudojami dar kartą, iki tol, kol jų jau negalima panaudoti. Jei šalia namų yra lopinėlis nepanaudotos žemės, kodėl nepasodinus jame bulvių? Jei turi kažkokį jau daugelį metų nenaudojamą daiktą, kodėl neatidavus jo kam nors, kam to daikto reikia (arba kodėl neapsikeitus į kitą daiktą)? Fryganizmas, galima sakyti, yra bet kokia praktika, kuri prisideda prie vartojimo mažinimo. Tai gali netgi būti paprasčiausias prekių pasirinkimas, kai pasirenkamas toks produktas, kuris Read more…
Fukušimos avarija priminė pasauliui, kad garantuoti visišką atominių elektrinių saugumą nėra paprasta. Ir nors Fukušima vargu ar prilygsta Černobyliui, diskusija dėl tolimesnio atominės energijos naudojimo turi būti atnaujinta, visi už ir prieš pasverti, ir dar kruopščiau turi būti atsižvelgta į patį svarbiausią klausimą – visuomenės saugumą.
Nors politikai vangiai arba apskritai nediskutuoja šia tema, ekoaktyvistai Lietuvoje nesnaudžia. Vakar Vilniuje įvyko greitai bet tvarkingai Lietuvos progresyvių žaliųjų dėka suorganizuota spontaniška akcija – flešmobas – kur žmonės išreiškė savo nepasitenkinimą Lietuvos politika, kurioje taip trūksta atominei energetikai kritiškų balsų.
Vilniaus aktyvistai - už Lietuvą be atominių elektrinių
Ir tai ne viskas. Antiatominis judėjimas žada ir toliau rengti akcijas, organizuoti peticijas ir diskusijas su politikais. Štai Read more…
Visada smagu remti žalias iniciatyvas, net jei jos yra inicijuotos tam tikros įrangos gamintojų bei paslaugų teikėjų. Juk dažnai (nors toli gražu ne visada!) žaliosios revoliucijos ar ekologiškos visuomenės vystymosi formulė yra „progresyvi žali idėja“ + „sėkmingas verslas“. Štai ir dabar Lietuvos Vėjo jėgainių asociacija, kuri vienija investuotojus ir įrangos gamintojus bei paslaugų teikėjus, parengė e-peticiją už atsinaujinančių išteklių energetikai palankią Lietuvos politiką. Naudinga ir verslininkams, naudinga ir visiems tiems, kurie nori matyti progresą žaliojoje Lietuvos politikoje. Juk Lietuvoje vien vėjo jėgainės galėtų gaminti iki trečdalio visos Lietuvai reikalingos elektros – šiandien šis rodiklis nesiekia ir 2,5 procentų.
Reziumuojant po pastarosios kovo 11-os dienos – dienos, kai nacionalistinės ir fašistinės jėgos bandė išvysti dienos šviesą – galėjome konstatuoti, jog pavojingoms nacionalistinėms nuotaikoms Lietuvoje yra sudaromos patogios sąlygos, jei valdžios ir toliau bus ignoruojamos radikalios ekstremistų išraiškos, paslėptos po tautiškumo ir patriotizmo kauke. Jeigu skanduoti rasistinius šūkius „Lietuva lietuviams“ (analogiškus „Graži Lietuva be rusų“ ir panašioms skanduotėms) tampa normaliu reiškiniu ir visiškai nekaltu dalyku, neužilgo galime sulaukti dar vieno genocido. Tačiau kol valdžia snaudžia ir problemos kaip visad nemato, patys piliečiai imasi iniciatyvos. Neseniai atsirado toks projektas Antifa Lietuva, kuris siekia užkirsti kelią lietuviškojo neonacizmo užuomazgoms. Ir tam – pats laikas. Nes visuomenė, kurioje mes gyvename, yra sveikai funkcionali tik tada, kai jos nariai patys parodo iniciatyvą išrauti visus brudus ir išvalyti aplinką nuo nereikalingų ekstremalių ideologijų, kurios iš esmės tik stabdo visuomenės vystymąsi. Žmonės, gyvenantys ir dirbantys Lietuvos žemėje, turi teisę į jos resursus bei teisę į gyvenimą vietinėse bendruomenėse. Per ilgus amžius šioje žemėje susiformavo bendruomenės, susidedančios iš pačių įvairiausių tautybių žmonių ir kiekviena iš jų atnešė savo tradicijas su savim, kurios dabar sudaro sudedamąsias „lietuviškojo identiteto“ dalis. Pvz., vien tik pastudijavus lietuvišką virtuvę tampa aišku, kad lietuviško maisto pagrindas – kiek modifikuoti kitų kultūrų valgiai, atkeliavę į Lietuvą įvairiais jos vystymosi laikotarpiais: balandėliai, koldūnai ir virtiniai pirmiausiai atsirado įvairiose rytų šalyse, kibinai yra karaimų dovana mums, kugelis – vokiečių kilmės, vėdarai – žydų/slavų (nors į Lietuvą greičiausiai atkeliavo iš Vokietijos), blynai ir spurgos turi bendras šaknis su lenkiška virtuve, ir t.t. Jau nekalbant jau apie tai, kad lietuvių „tradicinis“ augalas - bulvės – yra iš Pietų Amerikos. Prisipažinkime, mes norime dalintis patirtimi, receptais, augalų kultūromis ir praktiškai bet kuo kitu su kitomis pasaulio kultūromis, lygiai taip pat, kaip ir norime turėti teisę nevaržomai keliauti ir dirbti ten, kur norime. Jei mes jau spėjome sukurti ištisas bendruomenes JAV, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje ir kitose šalyse, Read more…
Galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje daugėja vegetariško maisto alternatyvų kartu su augančių vegetariškų ir vegan kavinių skaičiumi. Šiuo metų Lietuvoje tokių yra 12, daugiausia Vilniuje ir Kaune. Atrodo, verslininko gyslelę turintys žmonės pagaliau suprato, kad šią spragą užlipdyti yra naudinga tiek iš ekonominės, tiek iš sveiko maitinimosi perspektyvos.
Naujausi atradymai, kurie papildo mūsų veg sąrašą, yra:
„Vegafé“, Augustijonų g.2, Vilnius (vegetariška kavinė; prie jogos centro „Savitri“)
„Rasajana“, Savanorių a. 12, Panevėžys (vegetariškų patiekalų kavinė)
Ieva Vaivaraitė / Gerbk Gyvūnų teises
Lietuva vis dar yra iš tų kelių Europos valstybių, neturinčių savo stiprios žaliųjų partijos. Ilgi bandymai kažką tokio sukurti ir priešpastatyti šiuometiniam politiniam neveiklumui Lietuvoje pagaliau susiformavo į rimtai nusiteikusią iniciatyvinę grupę pasivadinusią „Lietuvos Žaliųjų Sąjūdžiu“. Jos steigiamasis suvažiavimas vyks kovo 20 dieną Vilniuje. Aktyvūs ir žaliai nusiteikę piliečiai yra kviečiami prisijungti kiek prie susitikimo, tiek prie partijos apskritai.
Gal pagaliau Lietuvoje atsiras stipri kairioji politinė jėga su aiškiais aplinkosauginiais prioritetais?
***
foto: @joefoodie
Kai pirmieji pasaulio žmonės (homo sapiens) emigravo iš Etiopijos vienos ar kelių emigravimo bangų metu (dėl to neaišku iki šiol), visi buvo panašūs į viens kitą, naudojosi panašiais bendravimo ženklais, nes visų jų protėviai buvo viena ir ta pati pirmųjų žmonių grupė. Manoma, kad po Afrikos iš pradžių jie paplito Azijoj, vėliau Europoj. Plintant, dalis žmonių pasilikdavo tam tikrose vietovėse, sukurdavo savo laužus ir pirmąsias gyvenamąsias vietas. Kiekvienos tokios tautelės kalba ir kultūra vystėsi savaip. Tais laikais ryšys su gamta buvo žymiai stipresnis ir tokių reiškinių kaip nacionalizmas ar aiškiai apibrėžtos sienos nebuvo. Pamažu, bėgant tūkstančiams metų, augo ir tautos identitetas, kartu su labiau apibrėžta teritorija ir sienomis. Identitetas, grubiai sakant, yra parodomoji jėga, kai bandoma priskirti save prie tam tikrų savybių, būdingų tam tikrai žmonių grupei tam tikroje vietoje – žmonių istorijoj tai dažniausiai reiškė išaukštinimą tam tikrų stiprių savo tautos savybių, o iš konkuruojančių tautų buvo šaipomasi paryškinant jų silpnąsias. Egocentriškumas žmogaus istorijoje labiausiais pasireiškė konkurencijoje, kur viena tauta bandydavo įrodyti esą yra geresnė už kitą. Toje konkurencijoje gimė nacionalizmo idėjos, lygiai taip pat kaip baltojoj rasėj gimė rasizmo filosofija. Nacionalizmas labiausiai pratrūko Vokietijoje XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai buvo praktikuojama „Vokietija – vokiečiams“ filosofija. Kuo visa tai baigėsi, galima paklausti mano prosenelio, kuris žuvo kare su šita ideologija… Šiandien mes turime labai mobilų pasaulį, kai diplomatinių santykių dėka konkurencija politiniame lygmenyje negali viršyti tam tikrų etinių normos ribų, kai tam tikros sienos panaikintos, kai galima praktiškai nevaržomai keliauti ir gyventi ten, kur nori ir turi socialinių ir kitų galimybių. Šiandienos pasaulyje net ir panorus „išgryninti“ kokią nors valstybę ir palikti tik vieną tautą būtų neįmanoma misija. Tos valstybės, kurios vis dar bando griežtai kabintis už nacionalinio identiteto idėjas, yra neprogresuojančios ir izoliuotos nuo viso pasaulio, pvz., Šiaurės Korėja. Tačiau pasaulis juk neturi Read more…
Muhamedas Bouazizi, 26-ių metų, buvo paprastas gatvės pardavėjas Tunise. Jis sąžiningai dirbo savo darbą ir stengėsi išlaikyti savo artimuosius: motiną, dėdę, jaunesnius brolius ir seseris. Jis neuždirbdavo daug, bet skurstančioms šeimoms visada palikdavo vaisių ir daržovių visiškai nemokamai. Tačiau kaip ir visur Tunise, jo miestelio pareigūnai buvo korumpuoti ir reguliariai konfiskuodavo produkciją iš jo mažo karučio. Lemtingą gruodžio 17 dienos rytą jis pradėjo savo darbo dieną 8 val. Apie 10:30 vietinė policija pradėjo puldinėti jį neva dėl to, kad jis neturėjo pardavėjo leidimo (vėliau buvo išsiaiškinta, kad jokių leidimų prekiaujant iš karučio nė nereikia). Viena pareigūnė smogė Muhamedui į veidą, konfiskavo jo elektronines svarstykles bei išvertė visas prekes iš karučio ant gatvės šaligatvio.
Šimtai tūkstančių protestuotojų Libijoje nori permainų šalyje.
Muhamedas vėliau nuėjo skųstis į savivaldybę, bet niekas ten jo nė neklausė. Bejėgis, palūžęs Muhamedas įsigijo benzino ir 11:30 val. ryto vietos laiku susidegino priešais vietinės savivaldybės pastatą.
Pasipiktinę įvykiais, dėl kurių Muhamedas Bouazizi paaukojo save, kelių valandų bėgyje miestelyje prasidėjo protestai. O už kelių dienų degė visa šalis – žmonės pagaliau suvokė, kad toks režimas Tunise turi būti panaikintas, ir kiekvienas miestas solidarizavosi su plintančiais protestais, kur žodžio laisvė bei antikorupcija tavo pagrindiniais lozungais. Sausio 14 d. įvyko tai, apie ką Read more…
Kategorijos:Autorius: Romuald Bokėj, Politika ir ekonomika, Žmogaus teisės
Žymos:Ben Ali, demokratija, Egiptas, Libija, Lietuva, Mohamed Bouazizi, Muamaras Gadafis, revoliucija, Tunisas, valstybės perversmas
Visų pirma, ačiū tiems, kurie siunčia savo pastabas arba pasiūlymus renginiams Žaliajame kalendoriuje. Virtualus eko-įvykių kalendorius jau yra tokiose svetainėse kaip http://www.zvejone.lt/ ir http://www.ekolaboratorija.lt. Kitą vertus, šiuo metu atsiranda vis daugiau šaunių eko-iniciatyvų, kurios siūlo savo renginių sąrašus ar net apjungia renginius į alternatyvius kalendorius, analogiškus Žaliajam. Tai, žinoma, sveikintina, tačiau būtų šaunu turėti susistemintą informaciją vienoje vietoje, kas yra ir buvo Gyventi Sąmoningai tikslas dar nuo 2009 m. pradžios. Mūsų kolektyvas yra atviras bendradarbiavimams su visais tais, kurie yra aktyvūs aplinkosaugos ir ekologijos srityje, ir todėl norime paraginti imtis bendrų veiksmų, kuriant nekomercinio pobūdžio, savanoriškos veiklos pagrįstą eko-įvykių duomenų bazę vienoje vietoje (sąlyginai pasakius, žinant tai, kad Žaliasis kalendorius yra mobilus ir lengvai įterpiamas daugelyje svetainių). Prisijungti prie mūsų komandos nėra sudėtinga, tad jei gali paskirti 15 minučių per savaitę darbui mūsų kolektyve, pranešk apie tai.
Kaip ir kuom gali prisidėti, skaityk čia.
Naujausi komentarai