Sveikinimai su gruodžio 10-tąja – tarptautine žmogaus ir gyvūnų teisių diena. Tegul ji būna paskatinimas palaikyti ir praktikoje įgyvendinti visas iniciatyvas, kuriomis siekiama, kad nei žmonės, nei gyvūnai nebūtų vertinami kaip daiktai ar kažkieno nuosavybė, nepatirtų išnaudojimo, kankinimo, niekinamo, nepagrįstos diskriminacijos, prievartos, nebūtų žudomi. Tai mažiausia ko žmogaus ir gyvūnų teisės reikalauja iš mūsų, bet kartu tai turi ypatingai didelę reikšmę tiems, kuriuos šios teisės gina.

***

^{foto: M1keez}

Farerų salose, esančiose į šiaurę nuo Didžiosios Britanijos, daugelis žmonių verčiasi žvejyba, nes dėl didelės paklausos Europoje ir kitur, tai yra pelningas verslas. Kasmet ten vyksta ir pastaruoju metu daug dėmesio sulaukianti nekomercinė delfinų medžioklė, vietine kalba vadinama „grindadráp“. Jos metu į pakrantę atvyti gyvūnai ištempiami į seklesnę vietą, kur jiems perpjaunamas stuburas, o tuo pačiu ir pagrindinės arterijos. Vėliau delfinų mėsa yra išdalinama visiems norintiems ir sunaudojama kaip maistas.

Japonijoje viskas vyksta gana panašiai: delfinai suvaromi į įlanką, tinklais užtveriamas kelias į atvirą jūrą ir tada kiekvienam perduriamas kaklas (tiesa, dalis paliekami gyvi ir yra nuperkami delfinariumų). Delfinų mėsa paprastai sunaudojama maistui. Šiuo metu tokia medžioklė didesniais mastais yra praktikuojama tik Taiji mieste, tačiau šimtus kartų daugiau delfinų yra sugaunami įvairiose vietose atviroje jūroje.

Kaip minėjau, toks elgesys su delfinais sulaukia nemažos kritikos. Pavyzdžiui, „Judėjimas už gamtą“ (uzgamta.com), reaguodamas į Farerų salos įvykius, savo pranešime rašo, jog begėdiška žudyti „mielus, protingus“ gyvūnus, kad tai barbariškumas, o ne kultūra. Viena iš šioje srityje veikiančių užsienio grupių „Save Japan dolphins“ (liet. išsaugokime Japonijos delfinus) savo puslapyje savejapandolphins.org argumentuoja, kad delfinų mėsa yra kenksminga sveikatai, nes dėl vandenynų taršos turi savyje daug toksinių medžiagų. Taip pat minimas šių gyvūnų protingumas ir brutalūs žudymo metodai, abejojama, ar tai yra Japonijos kultūros dalis.

Iš to matyti, jog kritikuojant delfinų medžioklę vyrauja kelių rūšių argumentai: susiję su žmogaus sveikata, vietos kultūra, žudymo metodais ir pačių delfinų savybėmis bei sugebėjimais. Pabandykime pažvelgti į kiekvieną iš jų arčiau, atkreipiant dėmesį į šiuo metu žinomus faktus bei platesnį kontekstą.

Pirmiausia – žmogaus sveikata. Įvairūs tyrimai iš tikrųjų rodo, jog dėl vandens užterštumo, jūros gyvūnuose aptinkama nemažai sunkiųjų metalų ir kitų toksiškų medžiagų. Pavyzdžiui, šiais metais ištirti Taiji miesto gyventojai dėl delfinų ir banginių mėsos valgymo savo organizmuose turėjo apie 5 kartus daugiau gyvsidabrio nei žmonės iš kitų Japonijos vietų. Prie to prisideda ir tai, kad delfinai yra plėšrūnai, todėl būdami mitybos grandinės viršuje iš savo maisto „surenka“ labiau koncentruotus kenksmingų medžiagų kiekius.

Visgi užterštumo problema nėra unikali vien tik delfinams – daugelio kitų jūros gyvūnų mėsa gali būti kenksminga, jeigu jie gyveno nešvariuose vandenyse. Todėl esant rimtam susirūpinimui žmonių sveikata, turėtų būti kalbama ne tik apie delfinus, bet apie visą iš jūros gaunamą maistą. Tuo pačiu galima savęs paklausti, jeigu šis žmogaus sveikatos argumentas yra svarbus, ar mes prieštarautume, jeigu kažkas žudytų delfinus, gyvenančius neužterštoje aplinkoje? Jeigu taip, tuomet turime ieškoti kitų priežasčių, kodėl mums toks elgesys nepriimtinas.

Antras dažnas teiginys, kuris pateikiamas prieš delfinų žudymą, yra tai, jog tai barbariškas, nekultūringas elgesys, kad šie gyvūnai nėra skirti maistui. Pateikiant tokius argumentus kitų žmonių veiksmai neišvengiamai pradedami vertinti pagal savos kultūros šabloną, taip juos įvardinant kaip priimtinus arba ydingus. Tikriausiai daugumos šį straipsnį skaitančių galvose delfinai nėra padėti į stalčiuką su užrašu „maistas“. Pas delfinariumų lankytojus šiuos gyvūnus galėtume rasti priskirtus prie kategorijos „suteikiantys pramogą“, pas kitus jie būtų pažymėti užrašu „gražus, laisvėje turintis būti gyvūnas“, tačiau retam delfinas yra gyvūnas, kurį galima nužudyti ir suvalgyti. Panašiai kaip peikiami korėjiečiai, nes jie valgo mūsų supratimu „augintinio“ paskirtį turinčius šunis, taip žiūrint iš savos kultūros taško linkstama pasmerkti ir delfinų medžioklę. Tačiau nesunku suprasti, jog toks kitų žmonių elgesio vertinimas turi labai daug trūkumų, nes tai, kas įprasta mums, gali būti labai keista kitų kultūrų atstovams, ir atvirkščiai. Kritikuoti vieniems kitus yra lengva, tačiau kritika turės mažai vertės, jeigu nebus pastatyta ant argumentų su tvirtesniu ir objektyvesniu pagrindu nei savos kultūrinės tradicijos.

Trečias argumentas mini brutalius delfinų žudymo metodus. Galima sutikti, kad stuburo ar arterijų perpjovimas ir leidimas nukraujuoti yra lėta kankinanti mirtis. Tačiau čia vėl gali kilti mintis, jog tai galioja ne tik delfinams: nemažiau brutaliais būdais gyvūnai žudomi skerdyklose, kailių fermose, kentėti turi ir žvejų sugautos žuvys ar medžiotojų netaikliai pašauti žvėrys, paukščiai. Šia prasme delfinų žudymas nėra kažkuo išskirtinis, todėl keistai skamba jo kritika, neminint kitų gyvūnų, iš kurių taip pat brutaliais būdais atimama gyvybė. Be to, vėlgi galime sau užduoti klausimą – ar mes būtume už delfinų žudymą, jeigu Farerų salų arba Japonijos gyventojai tai atliktų kitais metodais? Jeigu mums vis tiek tai atrodytų kaip neteisingas elgesys, vadinasi esmė glūdi kažkur giliau nei klausime, kokiu peiliu perpjaunamos arterijos arba kuriuo momentu delfinas sužeidžiamas žeberklu.

Galiausiai lieka argumentas, jog delfinai yra ypatingi gyvūnai, turintys išskirtinių savybių, dėl kurių mes neturėtume jų žudyti. Dažniausiai minimas jų aukštas intelektas, grožis, mielumas. Čia iškyla kelios problemos. Atmetus tai, kad grožis ir mielumas yra subjektyvūs kriterijai, sunku atrasti ryšį tarp gyvūno protingumo ar mielumo ir jo gyvybės vertės. Ar gražūs gyvūnai nusipelno būti nežudomi labiau nei negražūs? Ar tas pats ir su daugiau bei mažiau protingais? Jeigu panašią logiką taikytume kalbėdami apie žmones, tai skambėtų siaubingai. Nepaisant to, daugybė organizacijų ir aktyvistų tuo pačiu principu iš gyvūnų tarpo bando išskirti delfinus. Argumento patikrinimas gali būti toks pats kaip ir anksčiau – ar nužudytumėte negražų delfiną? O jeigu jis būtų dar ir mažiau protingas nei kiti? Jeigu ne, tuomet gyvūno išvaizda ir intelektas nėra lemiantys kriterijai.

Atmetus poveikio žmonių sveikatai, kultūrinius, žudymo metodų ir gyvūnų grožio arba intelekto argumentus kaip ribotus ir pilnai neatspindinčius tokio elgesio su delfinais problemos, kas lieka? Kaip mes galime apibūdinti tą prieštaravimą, kuris atsiranda matant vaizdus iš Farerų ar Japonijos? Galbūt kiekvienas iš skaitančių tai padarys savaip, aš tiesiog pasiūlysiu gyvūnų teisių perspektyvą.

Delfinai, kaip ir bet kurie kiti gyvūnai, yra jautrios būtybės. Jie jaučia skausmą, malonumą, turi savus poreikius ir siekia juos patenkinti. Kitaip tariant, kiekvienas delfinas yra unikalus individas, turintis savo gyvenimą, puikiai besiorientuojantis savoje aplinkoje, pažįstantis kitus savo grupės narius ir galintis naudotis visomis galimybėmis, kurias jam suteikia laisvė. Nuspręsdami dėl savanaudiškų paskatų delfiną pagauti, suvaržyti, įkalinti, sužeisti, nužudyti, mes tuo pačiu nusprendžiame nekreipti dėmesio į jo individualumą, poreikius. T.y. gyvūną iš savarankiškos būtybės paverčiame įrankiu saviems tikslams pasiekti. Mes nustojame į jį žiūrėti kaip į dar vieną gyvybę, kuri dalinasi su mumis šia Žeme ir turi tokią pačią teisę į laisvę ir gyvybę.

Žinoma, priklausomai nuo situacijos, tokiam elgesiui galima rasti įvairių priežasčių. Kartais jos pakankamos, kad pateisintume gyvūno naudojimą, nes žmonės tais atvejais neturi jokio kito pasirinkimo (pavyzdžiui, negali prasimaitinti be gyvūninio maisto). Tačiau yra daugybė atvejų, kuomet gyvūno gyvybės ar laisvės atėmimo galime nesunkiai išvengti ir savus tikslus įgyvendinti kitais būdais. Todėl matydami gyvūnų išnaudojimą ir žinodami apie galimas alternatyvas, galime tai sukritikuoti pakankamai objektyviais kriterijais – moksliškai įrodomu gyvūnų jautrumu, poreikių turėjimu – ir pasiūlyti realius sprendimus kaip jo išvengti.

Paskutiniuose keliuose sakiniuose sąmoningai perėjau nuo delfinų prie apskritai gyvūnų, nes visi jie pasižymi gebėjimu jausti skausmą ir savos gyvybės vertinimu. Jeigu mes atmetame prieš tai nagrinėtus argumentus, negalime išskirti delfinų kaip ypatingesnių nei visi kiti gyvūnai su kuriais mums tenka susidurti. Todėl būdami nepatenkinti tuo, kas vyksta Fareruose arba Japonijoje, turėtume būti nepatenkinti ir tuo, kas vyksta čia pat, vietinėse skerdyklose, fermose, tuo, kaip su gyvūnais elgiasi ne tik žmonės kitose valstybėse, bet ir šalia mūsų.

Jeigu jūs už tai, kad gyvūnai yra individualios būtybės, kurios neturėtų būti naudojamos vardan pramogos, malonumo ar patogumo, atsisakykite gyvūninių produktų, rinkitės alternatyvas, kurios būtų naudingos tiek žmonėms, tiek gyvūnams, tiek ir aplinkai.

^{foto: ladyLara ( Laura Bâlc ), jdebberly, surfzone}

„Vegetariškas maitinimas, atsisakant gyvūninio maisto, negali aprūpinti organizmo reikalingomis maisto medžiagomis – baltymais, nepakeičiamomis amino rūgštimis, geležimi, kitais mineralais ir vitaminais, dėl to vaiko organizmo aprūpinimas maisto medžiagomis yra nepakankamas. Paprastai vegetarai, siekdami bent dalinai kompensuoti baltymų stygių, vartoja sojų produktus, tačiau naujausiais duomenimis, sojų produktai slopina virškinimo fermentus, baltymų, kalcio, geležies, vario ir cinko pasisavinimą, tuo dar labiau padidindami maisto medžiagų trūkumą“

Kauno Dienos straipsnį papildo ir dietologės Rūtos Petereit žodžiai:

„Vaikai turi valgyti gyvūninės kilmės maisto produktų, nes tik su tokiu maistu organizmas pasipildo amino rūgščių. Augalinis maistas taip pat turi baltymų ir iš jų sudarytų amino rūgščių, bet jame nėra visų amino rūgščių, kurios reikalingos organizmui, ypač vaikams. Be to, gyvūninės kilmės maiste yra geležies. Iš mėsos įsisavinama geležies 30 proc., o iš augalinio maisto – tik 10 proc. Kol organizme yra rezervų – viskas gerai, bet po kelių mėnesių geležies atsargos išsenka ir susergama mažakraujyste. Vaikams, valgantiems nepakankamai mėsos, dažnai sumažėja hemoglobino kraujyje. Kitaip yra, jeigu vegetariškas maistas suderinamas, valgoma įvairių produktų – grūdų, ankštinių daržovių. Jeigu A.Smilgevičiūtė žinojo, kaip derinti vegetarišką maistą, neabejoju, kad jos vaikelis augo sveikas. Tačiau reikia stebėti, ar netrūksta vitaminų. Dažnai vegetarams trūksta B grupės vitaminų. Žinoma, be mėsos žmogus gyventi gali, bet jo mityba turi būti subalansuota. Vaikai turėtų būti auginami atsakingai. Juos būtina maitinti visaverčiu maistu, o suaugę jau galės pasirinkti patys: būti vegetarais ar ne.“

Skaičiusieji ankstesnes LMSR analizes (jų sąrašą galite rasti čia) turėtų nesunkiai atpažinti visą eilę mitų, kuriuos dalis Lietuvos dietologų vis dar laiko realybe ir jų pagalba bando kritikuoti vegetariškos/veganiškos mitybos sveikumą. R. Petereit pasisakymai jau buvo apžvelgti anksčiau, todėl čia jie nebus smulkiau analizuojami. Visgi verta paminėti, kad kaip ir tąkart, dietologės teiginiai pasižymi savo nenuoseklumu – nors sakoma, jog „tik su [gyvūniniu] maistu organizmas pasipildo amino rūgščių“, vėliau papildoma, kad subalansuotos vegetariškos mitybos pagalba vaikai gali užaugti sveiki ir jokių aminorūgščių jiems netrūks.

Pasikartojimui dar kartą trumpai apie straipsniuose nuskambėjusius pagrindinius mitus.

Baltymai, nepakeičiamos aminorūgštys

Įvairūs ankštiniai, grūdai bei nemaža dalis riešutų ir sėklų turi pilnaverčius baltymus, kuriuose yra pakankamai visų žmogui reikalingų nepakeičiamų aminorūgščių. Soja toli gražu nėra vienintelė ir jos valgymas vegetarams/veganams nėra privalomas (yra nemažai sojai alergiškų žmonių, sėkmingai besimaitinančių augaliniu maistu). Kiti augaliniai produktai gali turėti mažesnį vienų ar kitų nepakeičiamų aminorūgščių kiekį, tačiau esant įvairiai mitybai, jų poreikis gali būti kompensuojamas iš kito tą pačią dieną valgyto maisto¹. Baltymų trūkumo mitą paneigia ir tas faktas, jog nėra nė vienos nepakeičiamos aminorūgšties, kurios nebūtų augaluose.

Detaliau: žr. Maistinės medžiagos veganiškoje mityboje (baltymai) arba informaciją „Physicians Committee for Responsible Medicine“ svetainėje.

Geležis

Nors iš augalų geležis pasisavinama sunkiau, tačiau jos kiekiai kai kuriuose dažnai vegetarų/veganų valgomuose produktuose yra daug didesni nei mėsoje. Todėl palaikant maisto įvairovę, žmogaus organizmas šiuo mineralu gali būti aprūpinamas visai nesunkiai. Pavyzdžiui, 100 g jautienos turi apie 3 mg geležies, tuo tarpu 100 g sojų pupelių – 15 mg, moliūgų ir sezamų sėklų – 15 mg, pupelių – 10 mg, lęšių – 7,5 mg, rugių – 6 mg, avižų – 5 mg. Be to, geležies įsisavinimui nemažai įtakos turi vitaminas C, kuris randamas tik augaliniame maiste². Jis augalinės geležies įsisavinimą gali padidinti iki 6 kartų.

Apie vegetarams/veganams greitai atsirandantį geležies trūkumą sklando daug niekuo neparemtų gandų. Tyrimais patvirtinta, kad įvairiapusiška augalinė mityba užtikrina pakankamą geležies gavimą, o mažakraujystės paplitimas tarp veganų ir vegetarų nėra didesnis, nei tarp visavalgių³.

Detaliau: žr. Maistinės medžiagos veganiškoje mityboje (geležis)

Kiti mineralai/vitaminai

Augaliniame maiste aptinkami visi žmogui reikalingi vitaminai ir mineralai, kuriuos nesunku gauti palaikant maisto įvairovę ir suvalgant pakankama jo kiekį. Išsamesnę informaciją apie atskiras medžiagas galite rasti dokumente Maistinės medžiagos veganiškoje mityboje.

Daugiau diskusijų sukelia tik vitaminas B12, kurio biologiškai aktyvi forma yra gaminama tik tam tikrų bakterijų, aptinkamų praktiškai visur – žemėje, vandenyje, žmonių ir kitų gyvūnų virškinimo sistemose ir kitur. Dėl šios priežasties B12 augaluose aptinkama tik tuo atveju, jeigu jie turi sąlytį su šį vitaminą gaminančiomis bakterijomis. Pavyzdžiui, yra įrodyta, kad dėl simbiozinių ryšių su B12 gaminančiom bakterijom kai kurie maistui naudojami jūros žaliadumbliai ir raudondumbliai turi nemažus kiekius biologiškai aktyvaus B12. Tačiau išsamių tyrimų, siekiančių B12 rasti kituose augaluose, iki šiol nėra atlikta daug. Be to, trūksta tyrimų, kurie parodytų, jog tam tikri augaliniai B12 šaltiniai gali užtikrinti patikimą šio vitamino gavimą. Dėl šios priežasties veganišką mityba pasirinkusiems žmonėms rekomenduojama vartoti B12 papildus.

Vegetariška/veganiška mityba ir vaikai

Tiek 2003, tiek atnaujintoje 2009 metų Amerikos Dietologų Asociacijos ir Kanados Dietologų ataskaitoje teigiama, kad subalansuota vegetariška/veganiška mityba jokios rizikos sveikatai nesukelia bet kokio amžiaus žmonėms, įskaitant ir vaikus. Amerikos Pediatrų akademijos išleistoje naujausioje knygos „Pediatric Nutrition Handbook“ versijoje (2004 metų), rašoma, jog „vegetariškai ar veganiškai maitinami vaikai pasižymi geru vystymusi ir augimu, jeigu jų mityba yra gerai suplanuota“ (194 psl.).

Didžiosios Britanijos mitybos specialistų asociacijos leidiniuose taip pat nerastume nė vieno teiginio, panašaus į A. Kranausko ar R. Petereit. Pavyzdžiui, bendroje informacijoje apie mažų vaikų mitybą rašoma, jog „vaikai, maitinami vegetariškai arba veganiškai, gali gerai augti ir normaliai vystytis, jeigu kreipiamas pakankamas dėmesys į maistinių medžiagų poreikių užtikrinimą“.

* * * * *

Pabaigai galima paskatinti tėvus domėtis savo vaikų mityba ir ugdyti juose sveikus įpročius. Neretai pamirštama, jog mityba gali būti nesubalansuota, nepriklausomai nuo to, ar ji vegetariška, ar veganiška, ar visavalgiška.

Tuo tarpu Lietuvos mitybos specialistų eilinį kartą tenka paprašyti pasidomėti žymiai gilesnes vegetariškos/veganiškos mitybos tradicijas turinčių užsienio šalių patirtimi, perskaityti daugybę naujų mokslinių tyrimų, parodančių, jog augalinis maistas gali aprūpinti reikalingomis maistinėmis medžiagomis, ir vietoje su realybe prasilenkiančių gąsdinimų pateikti naudingus patarimus, galinčius padėti tėvams užtikrinti pilnavertę vaikų mitybą.

P.S. smagų, kad prieš porą metų kritikuota dietologė Gavelienė, teigusi, kad „tik iš gyvūninio maisto galime gauti visas mums reikalingas aminorūgštis“, neseniai pasirodžiusiame reportaže apie vegetarus vaikus pakeitė savo nuomonę ir sako, kad „valgydami vegetariškai mes galime gauti visas reikalingas maistines medžiagas“.

* * * * *

[1] Young VR, Pellett PL. Plant proteins in relation to human protein and amino acid nutrition. American Journal of Clinical Nutrition, 1994, Vol 59, 1203S-1212S

[2] Lynch SR, Stoltzfus RJ. Iron and ascorbic acid: proposed fortification levels and recommended iron compounds. J Nutr 2003;133:2978S–84S

[3] „Position of the American Dietetic Association and Dietitians of Canada: Vegetarian Diets“. Canadian Journal of Dietetic Practice and Research, Vol.64, No.2, Summer 2003

… (pirma dalis)

Kokia galėtų būti išeitis iš čia aprašytos moralinės šizofrenijos? Pasirinkimai yra du. Arba mes nekeičiame savo elgesio su gyvūnais ir sutinkame, jog visos pastangos išvengti „bereikalingo“ skausmo sukėlimo yra farsas, arba pripažįstame, kad gyvūnai turi moraliai reikšmingus poreikius, į kuriuos mes turime atsižvelgti ir pakeisti savo elgesį. Pastarasis žingsnis reikalautų, jog mes vienodus gyvūnų ir žmonių interesus vertintume vienodai. Nors akivaizdu, jog šių dviejų grupių atstovai yra skirtingi daugeliu savybių (tarkime, mes turime aukštesnį intelektą nei žuvys, o šios gali plaukioti geriau nei žmonės), tačiau mes visi esame vienodi savo sąmoningumu, gebėjimu jausti skausmą ar malonumą. Šios bendros žmonių ir gyvūnų savybės turėtų būti vertinamos kaip lygiavertės, t.y. mes turime neiškelti savų antraeilių interesų (patirti malonumą, pramogą ir pan.) dėl gyvūnų pirmaeilių (negyventi skausme, likti gyviems ir pan.) ir jų kankinimo nepateisinti lygiai kaip nepateisiname žmonių kankinimo.

Užrašas: Ar tu tuo pasipiktinęs? Ar tu tuo vis dar pasipiktinęs? Vertink vienodai.

Vienodas vertinimas reikštų, jog gyvūnai neturėtų būti naudojami kaip priemonės mūsų tikslams pasiekti, jie taptų nebe daiktais. Šiuo metu taip nėra. Praktiškai kiekvienas gyvūnas yra kažkieno nuosavybė, kiekvienas iš jų turi savininką, kuris gali su jam priklausančiu gyvuoju turtu elgtis kaip tinkamas. Ūkininkas gali pirkti ir parduoti karves; laboratorijos darbuotojas gali užsisakyti pelių, kurios užkrėstos tam tikrom ligom; aš ir tu, jeigu tik panorėtume, galime laisvai įsigyti dėl tam tikrų išskirtinių savybių išvestą šunį ar katę. Gyvūnų buvimas nuosavybe yra toks įprastas dalykas, kad retai susimąstome, kokią įtaką tai turi gyvoms būtybėms. Pavyzdžiui, jeigu kažkam atsibosta jo šuo ar katė, tas žmogus gali augintinį parduoti už bet kokią kainą, kokia tik jam pasirodys tinkama. Jeigu gyvūnas turi nemažą rinkos vertę, jūs galite jį įforminti kaip užstatą bankui prašydami paskolos. Galiausiai, prireikus jūs savo augintinį galite tiesiog nužudyti. Trumpiau tariant, gyvūnai yra visiškai priklausomi nuo jų šeimininkų malonės.

Tas pats galioja fermų gyvūnams. Pavyzdžiui, vištos dedeklės keliauja į skerdyklą tą pačią dieną, kai nustoja nešusios pelną. Visi šių paukščių gyvenimo aspektai priklauso tik nuo jų savininko sprendimo: kur jos gyvens, kuo ir kada maitinsis, ką gers, kada mirs… Paukštyno savininkas gali nuspręsti vištas laikyti laisvas arba sugrūstas į mažus narvus, nužudyti jas nukirsdamas galvą arba pasirinkdamas modernesnius būdus – uždusindamas dujomis. Visa tai rodo, jog višta yra daiktas, o jos vertė priklauso tik nuo savininko požiūrio. Gyvūnas paverčiamas į priemonę siekti kažkieno kito tikslų, jis tampa preke. Nė vienas nenorėtume, kad tai nutiktų su mumis ar kitais žmonėmis, tačiau palaikome tokį požiūrį į gyvūnus.

Svarbu prisiminti, jog istorijoje egzistavo panaši situacija ir su žmonėmis. Vieni buvo šeimininkai, kiti – nuosavybė, naudojama tik kaip priemonė pirmųjų tikslams pasiekti. Mes tai vadiname vergija ir ji veikė panašiais principais kaip ir dabartinis gyvūnų sudaiktinimas. Laikui bėgant ją pasmerkėme ir pripažinome, jog žmonės turi vidinę vertę, nepriklausomą nuo jų sugebėjimo atnešti naudą kitiems. Mes nepritartume, pavyzdžiui, sunkiomis psichinėmis ligomis sergančių žmonių naudojimui medicinos bandymuose. Ši pamatinė teisė – nebūti vertinamam kaip daiktui, kurį kiti vos užsigeidę gali naudoti savos naudos gavimui – yra mažų mažiausia, ką privalo turėti visi moralinės bendruomenės nariai. Nors ji paprasta, tačiau tuo pat metu yra ir labai svarbi, be jos buvimo neįsivaizduojamas visų kitų teisių egzistavimas. Visi mes norime, kad nebūtume kitų nuosavybe ir tą pačią teisę suteikiame aplinkiniams, nepaisydami jų amžiaus, fizinių sugebėjimų, protinių savybių ar kitų požymių.

Jeigu mes norime pakeisti dabartinę gyvūnų padėtį, turime juos priimti į savo moralinę bendruomenę, kaip kad anksčiau į ją buvo priimti vergiją kentėję žmonės. Gyvūnai neturėtų būti mūsų nuosavybė, kurios vertę nulemia rinkos pokyčiai. Jie neturėtų būti vertinami kaip daiktai, kurių galima atsikratyti vos tik jie nustoja nešę naudą. Galiausiai mes į gyvūnus neturėtume žiūrėti kaip į priemones, kurias galime išnaudoti saviems tikslams. Jų sąmoningumas, gebėjimas jausti skausmą ir malonumą yra pakankama priežastis, kad mes suteiktume jiems pamatines teises ir pripažintume jų vidine vertę. Tai reikštų, kad mes neturėtume gyvūnų išnaudoti, kankinti, žudyti dėl pramogos, malonumo, patogumo, tradicijų ar kitokiais atvejais, kai to galima išvengti.

Šiuo metu žmonija naudojasi savo privilegijomis prieš kitas gyvūnų rūšis. Daug žmonių mėgsta nešioti kailinius ar odinius rūbus, mėgaujasi mėsos skoniu, negali įsivaizduoti gyvenimo be sūrio ar savaitgalio praleidimo gamtoje medžiojant, žvejojant. Visa ši gyvūnus liečianti veikla ar iš jų pagaminti produktai susiję su ilga istorija, kurioje žmonija dominuoja prieš gyvūniją ir naudoja ją savo tikslams pasiekti. Iš gyvūnų gaunama nauda, kuria mes mėgaujamės, lemia, jog dažnai nematome arba nenorime matyti, kaip tai paveikia pačius gyvūnus. Ši sukurta hierarchija, kurios viršuje stovi žmogus, taip giliai įaugus į mūsų mąstymą, jog net save „gyvūnų mylėtojais“ vadinantys žmonės nėra linkę keisti išnaudotojiškos sistemos. Tai paremiama argumentais, kad gyvūnai sukurti dėl mūsų; kad tai pateisina vien mūsų sugebėjimas juos panaudoti saviems tikslams; kad kitoks žmonių ir gyvūnų santykis nėra įmanomas; ir t.t. Toks požiūris tik palaiko esamą situaciją, kada viena stipresnė grupė naudojasi savo padėtimi ir išnaudoja negalinčius pasipriešinti. Tačiau iš istorijos žinome, jog hierarchijos gali griūti ir kad norėdami mes galime apginti silpnesniuosius.

Gyvūnai, savo esme būdami panašūs į mus, nusipelno ir esminių teisių. Jie turi nustoti buvę nuosavybe, daiktais, resursais, prekėmis, kurių vertę nustato pelno siekiantis savininkas. Gyvūnai turi gyventi patys dėl savęs, o ne dėl žmogaus, kuris iš jų tikisi gauti naudą. Kol tai nenutiks, negalime tikėtis jokių didesnių pokyčių. Gyvūnai bus ir toliau išnaudojami milžiniškai mastais dėl „būtinų“ priežasčių – nes taip skaniau, smagiau, patogiau.

Nuo ko gali prasidėti pokyčiai? Atsakymas paprastas – nuo kiekvieno iš mūsų. Visų pirma, mes turime atsisakyti dabar vyraujančio požiūrio į gyvūnus kaip resursus ir pasisakyti už kitokią jų padėtį. Antra, tai privalome įgyvendinti praktikoje: neremti gyvūnų išnaudojimo pirkdami mėsą, kiaušinius, pieno gaminius, kailinius, odinius, vilnonius rūbus, neiti į delfinariumus, gyvūnų pasirodymus naudojančius cirkus, nemedžioti, nežvejoti. Trumpiau tariant, naujai pažvelgti į savo kasdienybę ir pasigilinti, ar kažkokiais veiksmais neprisidedame prie gyvūnų išnaudojimo, sudaiktinimo, jų pavertimo į prekes. Galbūt čia pat yra alternatyvos, kurios patenkins mūsų poreikius ir nereikalaus kankinti ar nužudyti kitų gyvų būtybių.

Pokyčiai bus riboti, jeigu keisimės tik mes patys. Todėl trečias svarbus veiksmas yra dalintis nauju požiūriu į gyvūnus su aplinkiniais. Tam yra daugybė būdų, kurie priklauso nuo kiekvieno asmeninių sugebėjimų. Pavyzdžiui, galima draugams parodyti apie gyvūnų padėtį pasakojantį filmą; surengti savo mokykloje ar universitete diskusiją; pakviesti pažįstamus į veganišką vakarėlį; dalinti lankstinukus; kurti meno kūrinius, kurie skatintų žmones susimąstyti apie gyvūnus; sukurti gyvūnų teisėms arba veganiškiems receptams skirtą blogą… Galimybių yra daug ir jas riboja tik mūsų fantazija. Vieni ar su draugais galime platinti kitokį požiūrį į gyvūnus ir prisidėti prie pokyčių.

Visuomenė nesikeičia greitai ir giliai įsišaknijęs požiūris į gyvūnus kaip daiktus neišnyks per mėnesį ar metus. Tačiau tai neturėtų būti priežastis apskritai palikti viską kaip yra. Net ir maži pokyčiai yra žingsnis į priekį ir kiekvienas iš mūsų galime prie to prisidėti. Pasaulis gali būti be gyvūnų išnaudojimo, jeigu mes to norėsime.

* * * * *

Paruošta naudojantis:

Gary Lawrence Francione. Introduction to animal rights: your child or the dog? Temple University Press, 2000
Bob Torres. Making a killing: the political economy of animal rights. AK Press, 2007
Bob Torres, Jenna Torres. Vegan Freak: Being Vegan in a Non-Vegan World. PM Press, 2009
abolitionistapproach.com

^{Nuotraukos : ecomamanl, oksana/rich’s}

Įsivaizduokime, kad yra toks žmogus vardu Simas, kuris mėgsta deginti šunis. Skausmo sukėlimas kitiems jam yra malonus ir linksmas laiko praleidimo būdas, o gyvūnai tėra patogūs to taikinys. Jeigu Simas kalbėtų nuoširdžiai, jis pripažintų, kad mėgaujasi kiekviena tokio savo elgesio minute. Paprasčiau tariant, šis žmogus yra sadistas.

Sakykime, kad istorija apie Simą susidomi žiniasklaida ir jo elgesys tampa žinomas visos šalies mastu. Tai nesunku įsivaizduoti, nes yra buvę daugybė atvejų, kuomet siaubingai kankinamus gyvūnus sužinojo visa Lietuva. Labai tikėtina, kad Simo atvejis taip pat visiems sukeltų šoką ir jį pasmerktų dauguma žmonių, nepaisant jų gyvenamosios vietos, politinių pažiūrų ar socialinės padėties. Išskyrus tikrus sociopatus, niekas nesakytų, jog Simo elgesys yra pagirtinas.

Didelė dalis žmonių apie Simą tikriausiai išgirstų vakarienės metu žiūrėdami televizijos žinias. Valgydami kepsnį su bulvėmis jie dalintųsi nustebimu, jog vis dar esama tokių nesveikų žmonių. Kitas žiūrovas, kramtydamas vištieną, pasakytų, jog baisu, kad kažkas gali būti toks beširdis. Kažkur kitur, mergina jau ruoštųsi valgyti picą su sūriu, tačiau išgirdusi baisią naujieną nuliūstų ir apkabintų šalia esantį savo šunį. Kaip ir dauguma žmonių, ji nesuvoktų, kad kažkas gali kankinti tokią pačią būtybę, kokią ji tik ką buvo apkabinus.

Aprašyti įvykiai kartojosi tūkstančius kartų, kada žmonės išgirsdavo apie Pipirą, šunis, kuriuos paaugliai kankino pildami jiems į šnerves klijus, ar kitus žiaurumo atvejus. Daugybė žmonių išreiškė savo pasipiktinimą tuo pat metu sėdėdami prie stalo, nukrauto valgiais iš mėsos, kiaušinių ar pieno, net nesusimąstydami, jog šitaip jie ne mažiau prisideda prie žiauraus elgesio su gyvūnais, niekuo iš esmės nesiskiriančiais nuo Simo deginamų šunų. Maža to, šių žmonių pasiteisinimas – kad gyvūninis maistas yra skanus arba tradicinis – nėra kažkuo geresnis už tą, kurį pateikia Simas.

Aprašyta istorija parodo tai, ką profesorius Gary Francione įvardina kaip „moralinę šizofreniją“: nors sutinkame, kad gyvūnams neturėtume sukelti „bereikalingo“ skausmo, mes, kaip visuomenė, pateisiname jų kankinimą dėl priežasčių, kurios toli gražu negali būti pavadintos „reikalingomis“. Simo atveju mes nesunkiai matome, jog šuns deginimas dėl malonumo yra nebūtinas ir žiaurus. Mes esame tikri, jog niekas neturėtų taip elgtis, nes šunys yra jautrios būtybės, prieš kurias mes turime jausti įsipareigojimą jų nekankinti.

Tikriausiai bus nemažai tokių, kurie gyvūninio maisto valgymą ir šuns deginimą laikys nesulyginamais dalykais. Dažniausiai pagrindinis argumentas yra tai, kad gyvūnų žudymas dėl maisto gali būti pateisinamas, nes yra mums būtinas. Daugelis tiki, kad gyvūnai turi dėl mūsų mirti, nes mes kitaip neišgyventume. Prie to būtų pridedama, jog tokia jau gamtos tvarka, kad vienos būtybės turi mirti dėl kitų, o mes, žmonės, būdami mitybos grandinės viršuje, neturime kitos išeities kaip tik su tuo susitaikyti. Tuo tarpu tiems, kuriems „gaila gyvūnų“, siūloma ieškoti mėsos kaime, iš mažų ūkių, kurių savininkai myli savo augintinius ir augina juos „geromis“ sąlygomis. Bet iš esmės buvimas mitybos grandinės viršuje yra kruvinas dalykas ir kitos išeities nėra.

Bet ar tikrai? Ar mes privalome valgyti mėsą, kiaušinius, pieną, kad gerai gyventume ir būtume sveiki? Atsakymas – tikrai ne. Iš tiesų, vis daugiau ilgamečių klinikinių tyrimų rodo, jog gyvūninių produktų atsisakymas gali būti sveikesnis pasirinkimas. Žinant, kad mes galime puikiausiai išsiversti nevalgydami gyvūninio maisto, lieka paklausti, kuo mes tuomet pateisiname milijardų gyvų būtybių išnaudojimą, kankinimą, žudymą? Pasirinkimų lieka nedaug: „taip aš valgau visą gyvenimą“, „tokia mūsų kultūra, tradicijos“, galiausiai – „gyvūniniai produktai yra skanūs“. Bet jeigu mėsa, kiaušiniai, pienas yra nebūtini ir mes galime prasimaitinti nepriversdami kažkieno kentėti ar mirti, kuo tik ką pateikti pasiteisinimai skiriasi nuo tų, kuriuos išsako Simas? Abiem atvejais gyvūnų kankinimas nėra būtinas, tačiau šunų deginimas yra pasmerkiamas, o žiaurumas susijęs su mėsos, pieno, kiaušinių gavimu sulaukia pritarimo.

Suvalgom ar laikom kaip augintinį?

Su požiūriu į gyvūnus susijusi moralinė šizofrenija yra taip giliai įsišaknijus, jog žmonės gali nuoširdžiai smerkti Pipiro numetimą nuo tilto tuo pat metu valgydami sumuštinį su dešra arba būdami apsirengę kailiniais. Mes suvokiame, jog šunys yra jautrūs, t.y. jie sąmoningi, jaučia skausmą, malonumą, siekia likti gyvi. Būtent dėl šių savybių mes jaučiame įsipareigojimą jų nekankinti, nežudyti. Tas pats galioja ir karvėms, kiaulėms, vištoms ir visiems kitiems gyvūnams, kuriuos daugelis vertina visų pirma ne kaip jaučiančias būtybes, o kaip tam tikros naudos nešėjus – „mėsinius“, „pieninius“, „dedančius kiaušinius“ ir pan. Tačiau tiek šunų ar kačių, tiek fermų gyvūnų jautrumas turėtų mus įpareigoti į juos žiūrėti kaip į vienodus. Lygiai kaip nepateisiname šuns deginimo dėl malonumo, taip turime nepateisinti ir karvės ar kiaulės skerdimo dėl malonumo jaučiamo valgant jų mėsą.

Gyvūnai turi iš esmės tokią pačią skausmą ar malonumą gebančią jausti nervinę sistemą kaip ir mes. Tai pripažįsta net ir įstatymai, draudžiantys sukelti „bereikalingą“ kančią ir įpareigojantys rasti pusiausvyrą tarp žmonių bei gyvūnų poreikių. „Humaniško“ elgesio principas reikalauja, kad esant kitokiems būdams patenkinti žmonių poreikius, jie turėtų būti pasirenkami vietoje gyvūnų naudojimo. Nepaisant to daugybė kančios gyvūnams yra sukeliama tik dėl malonumo, pramogų ar patogumo – priežasčių, kurių niekaip negalėtume pavadinti „būtinomis“.

Kokia galėtų būti išeitis iš čia aprašytos moralinės šizofrenijos? Pasirinkimai yra du. Arba mes nekeičiame savo elgesio su gyvūnais ir sutinkame, jog visos pastangos išvengti „bereikalingo“ skausmo sukėlimo yra farsas, arba pripažįstame, kad gyvūnai turi moraliai reikšmingus poreikius, į kuriuos mes turime atsižvelgti ir pakeisti savo elgesį.

Bus daugiau… (-> Antra dalis)

^{Nuotraukos : miscpix, oskarpall, Deadly Knitshade}

Galėjimas laisvai ir nevaržomai išsakyti savo nuomonę yra viena iš pamatinių žmogaus teisių. Leidimas kitiems išsakyti savo nuomonę, kad ir kokia ji būtų mums patiems nepriimtina, yra pagrindinis žodžio laisvės principas. Galiausiai demokratija yra santvarka, kuri neįsivaizduojama be tik ką minėtų žmogaus teisių ir išraiškos laisvės. Tad turime visą grandinę principų, kuriuos turėtume gerbti ir jų laikytis, jeigu siekiame kurti visuomenę su skirtingais, bet tuo pačiu laisvais ir savo esminėmis teisėmis lygiais žmonėmis.

Į „žodžio laisvės“ sampratą patenka ir teisė žmonių grupei rinktis į taikius, vietos įstatymų nepažeidžiančius susirinkimus, nesvarbu, ar jie būtų vieši, ar uždari. Jeigu bedarbiai, baikeriai, kairiarankiai, homoseksualai, budistai, juodaodžiai, liberalai, gyvūnų teisių šalininkai ar kiti vieningumą tarpusavyje jaučiantys žmonės nusprendžia surengti eitynes ir jose elgiasi taikiai, tokią teisę jie privalo turėti kaip demokratinės valstybės gyventojai.

Taip, kažkam nepatinka homoseksualūs žmonės; kažkas nepatenkintas, jog viešą procesiją surengia krikščionys; kitam atrodo, kad šalies kultūrai visiškai nepriimtinas Indijoje ar Kinijoje šaknis turinčių religijų populiarėjimas; galiausiai kažkam nepatiks liberalų atstovaujamos moralinės vertybės. Visa tai natūralu ir net demokratiškiausiose visuomenėse bus tokių, kuriems kažkas nepatiktų arba kam jie nepritartų. Tačiau visada turi būti riba tarp nepritarimo nuomonei ir draudimo ją išsakyti, tarp konstruktyvios kritikos ir laisvės rengti viešus susirinkimus suvaržymo.

Sukilus visai šiai nuomonių apie LGBT eitynes audrai, keista matyti žmones, kurie patys naudojasi demokratijos teikiamomis laisvėmis, tačiau siekia jas atimti iš kitų. Verda daugybė diskusijų, dalinamasi peticijomis, kuriose kritikuojamas ne pats LGBT reiškinys, bet aktyviai palaikomas siekis šiems žmonėms atimti pamatinę išraiškos teisę. Žaidžiama pagal dvigubas taisykles, ko neturėtų būti.

Kai kurie gali paklausti „kodėl turėčiau pritarti [įrašykite savo nemėgstamą žmonių grupę] rengiamai viešai eisenai?“. Tam yra kelios priežastys: 1) mes pritariame demokratinei santvarkai ir žmogaus teisėms; 2) mes neatmetam galimybės, jog vieną dieną patys priklausysim žmonių grupei, kuri norės rengti viešus susibūrimus; 3) mes gerbiame kitus, net jeigu mūsų nuomonės kai kuriais klausimais nesutampa.

Žinoma, nereikia pamiršti, kad žodžio laisvė turi savo ribas, už kurių lieka smurto, nesantaikos kurstymas, skatinimai susidoroti, tyčiotis, niekinti, bei kiti aspektai. Mes visada esame jų suvaržyti, lygiai kaip yra suvaržytos ir mūsų kritikuojamos žmonių grupės. Todėl jų išraiškos laisvę turėtume kritikuoti remdamiesi būtent šiais kriterijais ir pateikti sąsają su jais įrodančius argumentus.

Šio trumpo įrašo pabaigai dvi citatos. Alfred Whitney Griswold kritikuodamas cenzūrą teigė, jog „vienintelis ginklas prieš blogas idėjas yra geresnės idėjos“, o Volteras savo palaikymą žodžio laisvei išsakė žodžiais – „Nesutinku su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę tai sakyti“. Prisiminkime jas susidūrę su nuomone, kuriai nepritariame.

^{Nuotrauka  : Alexei}

Aliejinių palmių plantacija Indonezijai priklausančioje Sumatros saloje.

Per paskutinius 25 metus Indonezija prarado apie pusę anksčiau turėtų atogrąžų miškų, kasmet netekdama apie 1,2 mln hektarų. Kaimyninėje Malaizijoje padėtis geresnė – per metus iškertama apie 80 000 ha miškų, tačiau jų plotai taip pat mažėja, nes natūralaus atsistatymo arba atsodinimo tempai žymiai mažesni. Pagrindinė viso to priežastis – augantis medienos, kaučiuko ir, svarbiausia, palmių aliejaus eksportas. Apie pastarąjį dalyką ir norėtųsi parašyti šiek tiek plačiau.

Palmių aliejus yra gaunamas iš aliejinės palmės, augančios tropinio klimato šalyse, sėklų. Šiuo metu tai yra vienas iš plačiausiai naudojamų augalinių aliejų pasaulyje ir jo populiarumas dėl pigumo ir kai kurių techninių savybių sparčiai auga. Paskaitę etiketes, palmių aliejų galite rasti maisto produktuose (įvairūs kepiniai, saldumynai, bulvių traškučiai, margarinas), kosmetikoje (muilas, kremai) ar buitinės chemijos gaminiuose. Be to, šis aliejus vis plačiau naudojamas biokuro gamyboje arba kaip pašaras karvėms, vištoms, kitiems gyvūnams.

Palmės buvusio miško vietoje. Vakarų Papua, Indonezija.

2007 metais Indonezija aplenkė Malaiziją pagal palmių aliejaus gamybą, o aliejinių palmių plotai šiose šalyse tebėra sparčiai plečiami. Abi valstybės pagamina apie 80% visos pasaulinės palmių aliejaus produkcijos ir didelę jos dalį eksportuoja į užsienio šalis, tarp kurių yra tiek didžiosios vartotojos, kaip kad JAV ir Europos Sąjungos narės, tiek ir augančios ekonomikos – Kinija, Indija. Kadangi palmių aliejus šiuo metu yra pigesnis nei kiti augaliniai aliejai (rapsų, saulėgrąžų, sojų), nemažai kompanijų susigundo pereiti prie jo naudojimo. Šias tendencijas galima pamatyti ir Lietuvoje.

Dėl palmių aliejaus naudojimo tikriausiai nekiltų jokių didesnių diskusijų, jeigu ne tas faktas, jog didžioji dauguma aliejinių palmių plantacijų yra įkurdinama šviežiai iškirstų atogrąžų miškų vietose. Jeigu sojos pupelės yra viena iš pagrindinių priežasčių dėl ko nyksta tropiniai miškai Pietų Amerikoje, tai kalbėdami apie Pietryčių Aziją ir Okeaniją kaltininku tampa aliejinės palmės. Nors prekyba mediena ar žemės plotų atlaisvinimas kitų rūšių augalams taip pat yra svarbi miškų mažėjimo priežastis, aliejinių palmių plantacijų plėtimas šiuo metu yra pagrindinis kaltininkas. Be viso to, šio regiono valstybių valdžia nesugeba tinkamai kontroliuoti nemažos dalies miškų administravimo sričių, daug kirtimų vykdoma nelegaliai.

Masinis miškų kirtimas sukelia įvairiapuses pasekmes. Visų pirma, taip mažinama biologinė įvairovė, nes sunaikinamos natūralios daugelio rūšių gyvūnų ir augalų buveinės. Indonezija ir Malaizija pasižymi didžiulę gamtine įvairovę ir didele tik šiam regioniu būdingų rūšių gausa. Pavyzdžiui, tik dviejose pasaulio vietose – Sumatros ir Borneo salose – gyvenantiems ir sparčiai nykstantiems organgutangams didžiausia grėsmė kyla būtent dėl gyvenamųjų vietų nykimo. Kritinėje padėtyje yra ir Sumatros tigrai, raganosiai bei didžiulė kitų gyvūnų bei augalų įvairovė.

Sumatroje yra like vos keli tūkstančiai tik šioje saloje gyvenančių organgutangų.

Antra, dėl miškų kirtimo iš savo gyvenamųjų vietų priverčiamos pasitraukti vietinės tautos. Joms tenka keltis į kitas vietoves, prisitaikyti prie prastesnių sąlygų arba apskritai pakeisti savo glaudžiai su atogrąžų miškais susijusį gyvenimo būdą.

Trečia pasekmė – gamtinių ciklų išbalansavimas. Pavyzdžiui, monokultūromis užsodinti plotai skirtingai reguliuoja vandens ciklus nei atogrąžų miškai. Dėl to gali padidėti potvynių pavojus, liūtys išplauti per daugelį metų miške susiformavusį derlingą žemės sluoksnį.

Galiausiai, miškų kirtimas į atmosferą paleidžia didelius kiekius šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Indonezijoje ir Malaizijoje populiariausias naujų žemės plotų atlaisvinimo būdas yra deginimas, kuomet nukirsta augalija yra tiesiog padegama. Miškų gaisrai regione yra dažnas reiškinys ir praktiškai visi jie yra sukeliami tyčia. Prie viso to prisideda ir tai, jog šiose šalyse yra dideli durpynų plotai, kurie nusausinami ir taip pat padegami.

Skirtingai nei su daugeliu kitų gamtinių resursų, kone visas palmių aliejus yra gaunamas iš neatsakingai įkurtų ir ne pagal darnios žemdirbystės principus auginamų aliejinių palmių plantacijų.

GreenPalm logotipas

Dauguma didžiųjų palmių aliejaus tiekėjų, esportuojančių šį produktą į JAV, ES ir kitas valstybes, nevykdo jokios veiklos, registruojančios tikslią aliejaus kilme. Didelėse talpose atkeliaujantis palmių aliejus gali būti tiesiog mišinys, į kurį patenka tiek produkcija iš darnios žemdirbystės ūkių, tiek ir iš plantacijų, atsiradusių nelegaliai iškirstose vietose. Tiesa, neseniai pradėjo veikti šią problemą bandanti spręsti organizacija Roundtable on Sustainable Palm Oil, kuri ne tik stengiasi užtikrinti tikslią palmių aliejaus kilmę, bet ir diegia griežtesnius aplinkosaugos bei socialinius reikalavimus keliančius sertifikatus (pavyzdžiui, GreenPalm). Deja, pokyčiai dar labai maži, nes tik apie 3% pasaulinės palmių aliejaus produkcijos yra pripažįstama kaip gauta darniu būdu. Be to, toks sertifikavimas dėl kai kurių savo aspektų sulaukia kritikos iš Greenpeace ir kitų aplinkosaugos aktyvistų kaip dar vienas „greenwashing“ pavyzdys.

Tad ką gi galima padaryti?

Paprasčiausias būdas – nepirkti gaminių, kuriuose naudojamas palmių aliejus. Prie to pačio galima susisiekti su kompanijom, kurios palmių aliejų deda į savo produktus, ir paraginti jas naudoti kitas, mažiau žalos aplinkai darančias aliejaus rūšis. Žinoma, galima ieškoti sertifikuotų aliejines palmes auginančių ūkių produkcijos, tačiau šioje vietoje iškyla papildomas ekologinis klausimas – kam apskritai reikia kažką gabenti iš kito pasaulio krašto, jeigu turime analogiškų vietinių produktų: rapsų, saulėgrąžų, linų…? Į jį paliekame atsakyti patiems.

…..

Daugiau informacijos anglų k.:
Pasaulio Banko blogo įrašai apie miškų mažėjimą Sumatroje – 1, 2
BBC straipsnis apie ryšį tarp nykstančių organgutangų ir mūsų pirkinių.
Informacija filmų pagalba -  Films4.org
Taip pat galite paieškoti BBC One laidos „Panorama: Dying for a Biscuit“ ir filmo „The Burning Season“.

^…..

^{Nuotraukos: Films4Conservation, Wikimedia Commons, Greenpeace/Sharomov}

Kol dar neužmigo netikėtai pabudęs žmonių empatijos jausmas, norime pamąstymams pateikti šį tekstą:

Įsivaizduokime, kad egzistuoja toks bjaurus žmogus, pavadinkime jį Simu Sadistu, kuris savo laisvalaikį leidžia kankindamas šunis – jis mėgsta tai daryti degindamas juos litavimo lempa (arba mėtydamas juos nuo tilto). Akivaizdu, kad šuniui sukeliamos siaubingos kančios – jis kaukia iš skausmo, bando ištrūkti ir pabėgti. Jeigu mes paklaustume, kodėl jis taip elgiasi, sulauktume vienintelio atsakymo – kad tai jam suteikia malonumą. Dabar savęs paklauskime: kaip mes tai vertiname? Sąmoningai mąstantys žmonės atsakytų, kad toks Simo elgesys yra labai blogas ir neleistinas. Bet kodėl jis blogas? Dauguma pasakytų, kad dėl to, jog šuo jaučia skausmą, supranta, kad jį kankina ir siekia to išvengti. Be to, taip kankinti nėra jokios būtinybės, Simui tai nėra gyvybiškai svarbu ir jis gali linksmintis kitokiais, kančių kitiems nesukeliančiais būdais. Tikriausiai niekas nesiginčys, jog neturėtų būti kankinami ne tik šunys, bet ir katės, kiaulės, karvės, vištos ar bet kurie kiti gyvūnai. Kad ir kuriam iš jų būtų sukeliamas skausmas, mes būtume tiek pat sukrėsti ir to nepateisintume. Tad galiausiai galima sakyti, kad toks kankinimas, kurį gyvūnui sukelia Simas Sadistas, mums atrodo visiškai nebūtinas ir niekas neturėtų taip elgtis.

Jeigu dauguma žmonių sutinka su aprašyta situacija (spaudoje galime perskaityti straipsnius, smerkiančius gyvūnų kankintojus; yra išleisti įstatymai, pagal kuriuos tokie žmonės baudžiami, ir pan.), kodėl pradėjus kalbėti apie mėsos, pieno ir kiaušinių valgymą viskas staiga pasikeičia? Kodėl sutinkama su tuo, kad negalima gyvūnų kankinti dėl savo malonumo, bet tuo pačiu metu pateisinamas gyvūnų kankinimas ir žudymas dėl maisto, kuris visiškai nebūtinas? Kaip yra įrodę milijonai viso pasaulio veganų, įmanoma gyventi sveiką, aktyvų ir kūrybos kupiną gyvenimą nenaudojant jokių gyvūninių produktų. Turint galvoje, kad mėsa, pienas ir kiaušiniai nėra žmogui gyvybiškai būtini, jų naudojimui pateisinti sugalvojama įvairių priežasčių: kad tai tradicija, įprotis arba, kad tai skanu ir valgant jaučiamas malonumas. Kaip bebūtų, nė viena iš šių priežasčių nėra pakankama pateisinti žudymą. Jeigu gyvūnų valgymą ir galima kartais pavadinti tradicija, tai dar nieko nepasako apie tokio elgesio moralumą. Iš istorijos žinome, kad vergovė ar moterų teisių nebuvimas taip pat buvo laikomi „tradiciniais“ ar „natūraliais“ dalykais, tačiau dėl to šitoks elgesys netampa priimtinesnis. Įpročio tokiam maistui buvimas arba malonumas, kurį kai kurie žmonės jaučia valgydami gyvūnus ar jų produktus, yra ne ką geresni pasiteisinimai, nei pateikti Simo Sadisto, kuris gyvūnus kankina būtent dėl malonumo. Nepaisant visų šių argumentų alogiškumo, gyvūnų laisvės suvaržymas, jų nužudymas ir suvalgymas vertinamas kaip visiškai normalus veiksmas, nors tuo pačiu metu bjaurimasi žmogumi, kuris nori deginti ir kankinti gyvūną.

Šioje vietoje kai kurie paprieštaraus, kad Simas tikslingai kankina gyvūnus, kai tuo tarpu dėl maisto auginamiems gyvūnams skausmas nėra sukeliamas tam, kad jų kančiomis būtų mėgaujamąsi. Tiesa, jie nėra kasdien deginami litavimo lempomis, tačiau patiria įvairų kitokį išnaudojimą: nereta praktika yra gyvūnus kastruoti, nuraginti, atskirti jauniklius nuo motinų, laikyti dideliais kiekiais mažose patalpose ar garduose, kur jie negali net pamatyti saulės šviesos. Visa tai tik dalis to, ką vykdoma gyvulininkystės pramonės srityje. Be to, kad ir kaip besistengtume gerai elgtis su gyvūnais juos augindami, negalime gauti humaniškos ir „laimingos“ mėsos, nes kiekvienas gyvūnas, kad ir kaip norėtų gyventi, galiausiai vis tiek nužudomas. Taigi nors galima sakyti, kad dėl maisto auginami gyvūnai nėra kankinami tik tam, kad juos kankinti, to vistiek negalima pateisinti, nes žmonėms gyvūninių produktų valgymas tiesiog nebūtinas. Mes galime visai nesunkiai nustoti valgyti mėsą, kiaušinius ar pieno produktus, tapti veganais ir neprisidėti prie gyvūnų kankinimo bei žudymo. Kaip kad galime gyventi nekankindami gyvūnų juos degindami, lygiai taip pat galime gyventi ir nežudydami jų maistui ar kitokiems tikslams. Abiem atvejais tereikia noro ir supratimo, kad joks malonumas ar tradicija nepateisina skausmo sukėlimo ir gyvybės atėmimo.

Įdomi detalė: tikrame pasaulyje Simas būtų nubaustas už gyvūnų kankinimą, nebent įsidarbintų skerdykloje, kurioje darydamas panašius dalykus tiesiog dirbtų savo darbą ir net gautų atlyginimą.

Parengta pagal Gary Francione bei Bob ir Jenna Torres medžiagą.

Ieva Vaivaraitė

* * * * *

Foto: animal.lt, Bill Adams

Iki susitikimo prie ekranų!

Delfi.lt pasirodė dar vienas straipsnis vegetarizmo tema. Šį kartą savo nuomonę išsako Kauno medicinos universiteto klinikų gydytoja dietologė Rūta Petereit ir Lietuvos vegetarų draugijos prezidentė docentė Ksavera Vaištarienė. Norėčiau pakomentuoti kelis straipsnyje paminėtus teiginius. Kadangi daugelis prieš augalinę mitybą nukreiptų argumentų kartojasi nebe pirmą kartą, galite žvilgtelti ir į ankstesnes Lietuvos mitybos specialistų rekomendacijų analizes: 1, 2, 3, 4 ir 5.

„Vegetarinė mityba tampa mada – atsisakoma riebių maisto produktų, pusfabrikačių, grietinės, pieno, kiaušinių, netgi mėsos.“

Jeigu jau kalbama apie vegetarinę mitybą, teiginys „atsisakoma netgi mėsos“ skamba gana keistai, nes pati vegetarinės mitybos esmė – nevalgyti mėsos.

„Ir kas paneigtų, kad žmogui tai ne į naudą? Jaučiamės mažiau apsunkę, lieknesni, energingesni, galintys kalnus nuversti. Tačiau esti ir kita medalio pusė. Taip maitinantis organizmui pradeda trūkti vitaminų, nusilpstame, gali pradėti slinkti plaukai, lūžinėti nagai.“

Prie tokių pasekmių gali privesti tik itin prasta vegetarinė mityba, kuomet žmogus valgo arba per mažai, arba vienodą nepilnavertį maistą. Kalbant apie pilnavertė mitybą, didžiausia pasaulyje dietologų organizacija „American Dietetic Association“, kartu su Kanados dietologų asociacija „Dietitians of Canada“ bei Didžiosios Britanijos asociacija „The British Dietetic Association“ patvirtina, kad subalansuota veganiška mityba yra sveikesnė nei tipiška visavalgiška, turi daug sveikatai naudingų savybių ir yra tinkama visiems žmonėms ir visuose gyvenimo etapuose, įskaitant nėščiąsias, maitinančias kūdikius moteris, paauglius ir vaikus bei senyvo amžiaus žmones.[1]

„Žmogaus pasirinkimą atsisakyti gyvūninės kilmės maisto lemia įvairios priežastys: ekonominės, sveikatos, religinės ar mada, kas ypač populiaru tarp jaunų merginų.“

Pamirštama, jog viena iš dažniausių priežasčių yra etinė – siekis jaučiančioms būtybėms sukelti kiek įmanoma mažiau skausmo.

„Nėra gerai, jeigu žmogus yra griežtas vegetaras, nevalgo mėsos, gyvūninės kilmės maisto produktų, kuriuose daug organizmui reikalingų maisto medžiagų (aminorūgščių). Augalinis maistas yra netobulas, nes trūksta vienos ar kitos aminorūgšties.“

Augalinių baltymų klausimas buvo išspręstas vegetarų naudai jau daugiau nei prieš 20 metų ir šiuo metu visos didžiausios mitybos specialistų organizacijos sutinka, jog augalinis maistas gali užtikrinti visus žmogaus baltymų poreikius. Tam yra trys pagrindinės priežastys: 1) nėra nė vienos nepakeičiamos aminorūgšties, kurios nebūtų augaluose; 2) kai kurie augaliniai baltymai (sojų, grikių, moliūgų, kanapių sėklų, aguonų ir kt.) yra visiškai pilnaverčiai (vien jų pakanka pilnai užtikrinti organizmo poreikius); 3) aminorūgštys kurį laiką kaupiamos organizme, todėl baltymų įvairovė suvalgyta per visą dieną kompensuoja tam tikrų aminorūgščių trūkumus (pavyzdžiui, žirnių arba pupelių baltymuose yra žymiai daugiau lizino nei rugiuose).[2]

„Be to, iš augalinio maisto pasisavinama tik 10 proc., o iš gyvulinio net 30 proc. esančio geležies kiekio.“

Geležies įsisavinimui didelę teigiamą įtaką daro vitaminas C, kuris randamas praktiškai tik augaluose ir kurio netrūksta veganiškame maiste. Jis geležies įsisavinimą gali padidinti iki 6 kartų, taip padarydamas šį mineralą labiau prieinamą nei iš gyvūninių produktų.[3]

„Žmonėms, nevalgantiems mėsos, gali trūkti vitamino B12, geležies, cinko, vario, varginti silpnumas, slinkti plaukai, lūžinėti nagai.“

Į vitaminą B12 veganiškoje mityboje kreipiamas nemažas dėmesys ir sutinkama, jog kiekvienas valgantis vien tik augalinį maistą turi pasirūpinti patikimu šio vitamino šaltiniu – vartoti praturtintus produktus arba papildus. Apie vitaminą B12 ir geležį plačiau – LMSRA #1.

Cinko yra randama daugelyje augalinių produktų: grūduose, ankštiniuose, riešutuose ir kitose sėklose. Atlikti tyrimai parodė[4], kad pas vegetarus nebuvo rasta jokių mikroelementų, įskaitant ir cinką, trūkumo.

Vario gausu grūduose, ankštiniuose ir sėklose. Pavyzdžiui, visą vario paros normą turi 100g grikių arba pupelių, 80g lęšių, 60g lazdyno riešutų arba 25g sezamo sėklų.

Galiausiai minėti sveikatos sutrikimai gali varginti tuos, kurie, kaip jau minėta, valgo arba per mažai, arba vienodus nepilnaverčius produktus.

„Atsisakius pieno produktų ima trūkti kalcio, tuomet susergama osteoporoze – kaulų retėjimu.“

Pienas nėra vienintelis kalcio šaltinis – šio mineralo aptinkama daugelyje augalinių produktų, ypač grūduose, ankštiniuose, sėklose bei žaliose lapinėse daržovėse. Iš pastarųjų kalcis įsisavinamas iki 3 kartų geriau nei iš pieno[5] ir tai yra ypač geras šio mineralo šaltinis. Todėl pieno produktų nevartojimas nereiškia, jog žmogus susirgs osteoporoze.

„Ilgainiui dėl vitamino B12 ir geležies stokos išsivysto mažakraujystė, trūkstant baltymų pasireiškia edemos, ascitai (skysčių sankaupos pilve), mergaitėms ir moterims gali išnykti menstruacijos, žmogus gali suliesėti iki visiško išsekimo, net gali sutrikti psichika (nežino ką valgyti).“

Pilnavertišku augaliniu maistu besimaitinantiems žmonėms negresia nė viena iš paminėtų ligų. Tai patvirtina tiek moksliniai tyrimai, tiek ir milijonai sveikų veganų ne vieną dešimtmetį nevalgančių jokių gyvūninės kilmės produktų. Tuo tarpu išvardinti sveikatos sutrikimai gali grėsti visiems, kurių mityba yra nepilnavertiška, nepriklausomai nuo to, ar žmogus veganas, ar ne.

„Gerai suplanuota vegetarinė mityba gali organizmą aprūpinti maisto medžiagomis, [...]“

Keista, nes prieš kelis sakinius buvo gąsdinama ligomis ir įvairių medžiagų trūkumu.

„[...] tačiau iki šiol neįrodyta, kad ji pranašesnė ir gali lemti gerą sveikatą.“

Yra nemažai tyrimų, kuriais įrodyta, jog mažesnis gyvūninių produktų vartojimas susijęs su geresne žmonių sveikata ir apsaugo nuo daugelio dažniausiai pasitaikančių ligų.[6] Apie ilgaamžiškumą plačiau – LMSRA #1.

„Papildomai vegetarams reikėtų vartoti geležies (jos deficitas atsiranda apytiksliai po 4 mėnesių, gali padidėti rizika susirgti mažakraujyste), vitaminų B12, C ir vengti alkoholio.“

Galima sutikti dėl vitamino B12, tačiau geležies papildai yra visiškai nereikalingi, jeigu valgomas pilnavertis augalinis maistas. Tuo labiau galima suabejoti vitamino C papildų būtinumu, nes veganiška mitybą pasižymi didesniu vaisių ir daržovių suvartojimu, kuriuose šio vitamino itin gausu.

„Tačiau svarbiausia yra gerai subalansuoti mitybą.“

Tai svarbu, tačiau galioja visiems žmonėms, o ne tik tiems, kurie atisako gyvūninių produktų.

„Lietuvos vegetarų draugijos prezidentė docentė Ksavera Vaištarienė:

Yra dvejopos priežastys, kodėl žmonės tampa vegetarais: laikomasi tam tikrų etinių įsitikinimų, neleidžiančių skriausti, žudyti gyvūnų, remiamasi Dievo įsakymais, taip pat vegetarizmas gali būti perduodamas iš kartos į kartą.“

Tai toli gražu ne vienintelės priežastys. Kaip minėta anksčiau, nemažai žmonių mėsos, pieno ir kiaušinių atsisako dėl ekologijos arba sveikatos.

„Kadangi mūsų kraštas šaltas, žmonės galvoja, kad valgydami mėsą sušils, ypač žiemos metu.“

Nėra jokių mokslinių įrodymų, jog kūno temperatūros palaikymas priklauso būtent nuo mėsos. Tai labiau susiję su maisto kaloringumu, kuo augaliniai produktai taip pat pasižymi.

„Tokiose šalyse kaip Indija, Azija, Afrika vegetarų dauguma, nes ten gerokai šilčiau negu Europoje.“

Azija ir Afrika nėra šalys ir šiuose žemynuose vegetarų nėra dauguma. Priešingai populiariam įsitikinimui, Indijoje vegetarai taip pat yra mažuma ir sudaro apie 30 proc. visų gyventojų.[7]

„Aš pati esu žuvį valganti vegetarė.“

1847 metais Anglijoje įkurta pirmoji vegetarų sąjunga yra didžia dalimi atsakinga už žodžio „vegetaras“ išpopuliarinimą ir jo reikšmės tikslų apibrėžimą. Ši organizacija lig šiol teigia, jog žuvies valgymas nėra suderinamas su vegetarizmu. Logika paprasta: vegetaras – žmogus nevalgantis gyvūnų; žuvis – šaltakraujis vandens gyvūnas. Todėl keista tokius žodžius girdėti iš Lietuvos vegetarų draugijos prezidentės.

„Jų [vegetarų] mitybos pagrindas – daržovės, vaisiai, juoda duona arba kruopų košė. Per dieną išeina apie 1 kg maisto. Nėra vietos nei saldainiams, nei šokoladui, nei desertui.“

Saldainiai, šokoladas ar kitokie desertai gali puikiausiai būti suderinami su veganizmu, nes toli gražu ne visuose yra gyvūninės kilmės ingredientų.

* * *

Pabaigoje norisi paprašyti Lietuvos dietologų padėti visiems pradedantiesiems vegetarams ir veganams suprasti pilnavertės augalinės mitybos pagrindus, o ne užsiimti neva gręsiančių ligų gąsdinimu, kuo stipriai dvelkia čia nagrinėjamas straipsnis.

Daugiau informacijos: http://gyventisamoningai.lt/vegan/

Išnašos:

[1] Position of the American Dietetic Association and Dietitians of Kanada: Vegetaran Diets. Canadian Journal of Dietetic Practice and Research, Vol.64, No.2, 2003 / The British Dietetic Association.

[2] Young VR, Pellett PL. Plant proteins in relation to human protein and amino acid nutrition. American Journal of Clinical Nutrition, 1994, Vol 59, 1203S-1212S

[3] Lynch SR, Stoltzfus RJ. Iron and ascorbic acid: proposed fortification levels and recommended iron compounds. J Nutr 2003;133:2978S–84S

[4] Gibson RS. Content and bioavailability of trace elements in vegetarian diets. Am J Clin Nutr. 1994 May;59:1223S-1232S.

[5] CM Weaver, KL Plawecki. Dietary calcium: adequacy of a vegetarian diet. Am J Clin Nutr. 1994, Vol 59, 1238S-1241S

[6] Physicians Committee for Responsible Medicine. Vegetarian Foods: Powerful for Health.

[7] http://en.wikipedia.org/wiki/Vegetarianism_in_specific_countries