Gyventi sąmoningai

Neseniai pasirodė incubatepictures.com išleistas 34 minučių dokumentinis animacinis filmukas „There’s no tomorrow“ (bendradarbiaujant su Post Carbon Institute) apie išteklių išeikvojimą ir neįmanoma misiją vytis begalinio augimo ribotų resursų planetos sistemoje.

Įkvėptas pro-kapitalistinių 1940-ųjų metų filmukų stiliaus, šis filmas yra įvadas į energijos dilemas, su kuriomis šiandien susiduria pasaulis. Be to, išryškinama nedarni dabartinės ekonomikos plėtra, kuri jau lėmė padidėjusius anglies dioksido, azoto oksido ir metano kiekius atmosferoje, ozono sluoksnio ardymą, didžiųjų potvynių gausą, vandenynų ekosistemų  žalą, azoto nuotėkius, nuostolius atogrąžų miškams, spartų gėlo vandens mažėjimą, biologinės įvairovės mažėjimą, ir t.t. Aiškiai parodoma, kaip gali neužilgo iškilti grėsmė maisto gamybai, kuri labai priklauso nuo iškastinio kuro.

„There’s no tomorrow“ filmukas lengvai ir suprantamai pristato plačiai paplitusias pastaruoju metu niūrias perspektyvas į mūsų vartotojišką visuomenę, ir supaprastinant turinį filmuko mintis skamba taip: begalinis ir pastovus ekonominis augimas baigtinėje mūsų planetos sistemoje yra neįmanomas. Tai nėra labai sudėtinga mintis, nes sąvoka „Limits to growth“ (ribos augimui) jau 1972 metais atsirado ekonominės politikos arenoje. Tačiau tam, kad sustabdyti idealiu (tradicinių ekonomistų atžvilgiu) 3% kasmetiniu augimu paremtą kapitalizmo paleistą ekonominį ratą reikia ryžto ekonomikos pertvarkyme bei teisingų prioritetų išdėstyme. Tokioje naujojoje ekonomikoje prioritetais taptų stabilių ir kiek įmanomai labiau nepriklausomų vietinių ekonomikų kūrimas,  su akcentu į vietinius resursus bei prioritetais laikant aplinkos faktorius, o ne kuo didesnį ekonominį pelną. T.y., kitaip tariant, dabartinis eksponentinis ekonomikos augimas negali tęstis amžinai, ir kad išvengtume staigaus ekonomikos kolapso, kuris nematomas iki paskutinio momento (žr. žemiau eksponentinio vandens lelijos augimo tvenkinyje istorijos vertimą), turime jau dabar galvoti, kaip pamažu pereiti prie paprastesnio, ne naftos ir tradicinių bankų paremto gyvenimo būdo.

Filmą galite peržiūrėti čia:

***

Vandens lelija

Ši istorija yra taip vadinamoji Prancūzų Mįslė, dažnai naudojama eksponentinio augimo ir „staigios mirties“ iliustravimui kiek ekonominių, tiek aplinkosaugos ir klimato kaitos dilemų problematikoje. Įsivaizduokite tvenkinį su paviršiuje plūduriuojančia vandens lelija. Lelijos populiacija padvigubėja kasdien, ir jei nieko nedaryti, ji užimtų visą tvenkinį per 30 dienų, užmušant visus kitus augalus. Pirmosiomis dienomis lelijos nėra labai daug, ir todėl tvenkinio šeimininkas nusprendžia nieko nedaryti – tol, kol lelija pagaliau neapima pusės tvenkinio. Kaip manote, kokią dieną lelijos bus per pusę tvenkinio? Ogi 29-tą dieną, tai yra liks tik 1 diena imtis gelbėti tvenkinį. 

Galbūt kam nors tai bus naujiena, tačiau toli gražu ne visi tatuiruočių meistrų naudojami rašalai yra be gyvūninių ingredientų. Tai greičiausiai nėra labai aktuali problema daugeliui mūsų, nes veganų, o to labiau nuoseklių, Lietuvoje nėra ypatingai daug. Tačiau tų retų „užkietėjusių“ veganų rate tokie klausimai yra savotiška  rutina – ir jie reikalauja atsakymų.

Nemaža dalis žmonių, ypač pasižyminčių socialiniu aktyvumu (veganus priskaitysim prie tokių), turi tatuiruotes. Didžioji dalis spalvotų rašalų, naudojamų tatuiruotėms, veganams yra tinkami, nes jų pagrindinės sudėtinės dalys dažniausiai yra geležis ir varis – tačiau juodasis pigmentas dažnai yra anglis, gaunama deginant gyvūnų kaulus, t.y. nėra veganiškas, ir net ne vegetariškas. Žinoma, kartais pasitaiko meistrų, kurie naudoja tik vegan rašalus, bet tai nėra norma. Todėl prieš darant vegan tatuiruotę, būtina įsitikinti, kad meistras žino, kokį rašalą naudoja. Jei jis to nežino, rašalas tikriausiai nėra vegan.

Štai čia yra vegan rašalų kompanijų pavadinimai. Jūs galite Read more…

1) Ar fryganavimas yra tik rausimasis šiukšliadėžėse? Turbūt šis judėjimas apima daugiau sričių? Kokiais dar būdais galima išsaugoti pasaulio išteklius?

Fryganavimas nėra vien tik rausimasis šiukšliadėžėse, bet kadangi pati idėja yra panaudoti tai, kas yra išmesta arba ko yra atsisakyta, didelė dalis fryganiškojo gyvenimo būdo ir yra šiukšlių „skenavimas“. Tačiau nereikia pamiršti ir apie kitas fryganizmo praktikas, pvz., partizaninį ūkininkavimą, dalinimasį daiktais ir pan. Fryganizmas, iš esmės, turi glaudžių sąsajų su bet kokiomis praktikomis, kur Žemės resursai yra panaudojami minimaliai, arba perdirbami ir/ar panaudojami dar kartą, iki tol, kol jų jau negalima panaudoti. Jei šalia namų yra lopinėlis nepanaudotos žemės, kodėl nepasodinus jame bulvių? Jei turi kažkokį jau daugelį metų nenaudojamą daiktą, kodėl neatidavus jo kam nors, kam to daikto reikia (arba kodėl neapsikeitus į kitą daiktą)? Fryganizmas, galima sakyti, yra bet kokia praktika, kuri prisideda prie vartojimo mažinimo. Tai gali netgi būti paprasčiausias prekių pasirinkimas, kai pasirenkamas toks produktas, kuris Read more…

Fukušimos avarija priminė pasauliui, kad garantuoti visišką atominių elektrinių saugumą nėra paprasta. Ir nors Fukušima vargu ar prilygsta Černobyliui, diskusija dėl tolimesnio atominės energijos naudojimo turi būti atnaujinta, visi už ir prieš pasverti, ir dar kruopščiau turi būti atsižvelgta į patį svarbiausią klausimą – visuomenės saugumą.

Nors politikai vangiai arba apskritai nediskutuoja šia tema, ekoaktyvistai Lietuvoje nesnaudžia. Vakar Vilniuje įvyko greitai bet tvarkingai Lietuvos progresyvių žaliųjų dėka suorganizuota spontaniška akcija – flešmobas – kur žmonės išreiškė savo nepasitenkinimą Lietuvos politika, kurioje taip trūksta atominei energetikai kritiškų balsų.

Vilniaus aktyvistai - už Lietuvą be atominių elektrinių

Ir tai ne viskas. Antiatominis judėjimas žada ir toliau rengti akcijas, organizuoti peticijas ir diskusijas su politikais. Štai Read more…

Visada smagu remti žalias iniciatyvas, net jei jos yra inicijuotos tam tikros įrangos gamintojų bei paslaugų teikėjų. Juk dažnai (nors toli gražu ne visada!) žaliosios revoliucijos ar ekologiškos visuomenės vystymosi formulė yra „progresyvi žali idėja“ + „sėkmingas verslas“. Štai ir dabar Lietuvos Vėjo jėgainių asociacija, kuri vienija investuotojus ir įrangos gamintojus bei paslaugų teikėjus, parengė e-peticiją už atsinaujinančių išteklių energetikai palankią Lietuvos politiką. Naudinga ir verslininkams, naudinga ir visiems tiems, kurie nori matyti progresą žaliojoje Lietuvos politikoje. Juk Lietuvoje vien vėjo jėgainės galėtų gaminti iki trečdalio visos Lietuvai reikalingos elektros – šiandien šis rodiklis nesiekia ir 2,5 procentų.

Reziumuojant po pastarosios kovo 11-os dienos – dienos, kai nacionalistinės ir fašistinės jėgos bandė išvysti dienos šviesą – galėjome konstatuoti, jog  pavojingoms nacionalistinėms nuotaikoms Lietuvoje yra sudaromos patogios sąlygos, jei valdžios ir toliau bus ignoruojamos radikalios ekstremistų išraiškos, paslėptos po tautiškumo ir patriotizmo kauke. Jeigu skanduoti rasistinius šūkius „Lietuva lietuviams“ (analogiškus „Graži Lietuva be rusų“ ir panašioms skanduotėms) tampa normaliu reiškiniu ir visiškai nekaltu dalyku, neužilgo galime sulaukti dar vieno genocido. Tačiau kol valdžia snaudžia ir problemos kaip visad nemato, patys piliečiai imasi iniciatyvos. Neseniai atsirado toks projektas Antifa Lietuva, kuris siekia užkirsti kelią lietuviškojo neonacizmo užuomazgoms. Ir tam – pats laikas. Nes visuomenė, kurioje mes gyvename, yra sveikai funkcionali tik tada, kai jos nariai patys parodo iniciatyvą išrauti visus brudus ir išvalyti aplinką nuo nereikalingų ekstremalių ideologijų, kurios iš esmės tik stabdo visuomenės vystymąsi. Žmonės, gyvenantys ir dirbantys Lietuvos žemėje, turi teisę į jos resursus bei teisę į gyvenimą vietinėse bendruomenėse. Per ilgus amžius šioje žemėje susiformavo bendruomenės, susidedančios iš pačių įvairiausių tautybių žmonių ir kiekviena iš jų atnešė savo tradicijas su savim, kurios dabar sudaro sudedamąsias „lietuviškojo identiteto“ dalis. Pvz., vien tik pastudijavus lietuvišką virtuvę tampa aišku, kad lietuviško maisto pagrindas – kiek modifikuoti kitų kultūrų valgiai, atkeliavę į Lietuvą įvairiais jos vystymosi laikotarpiais: balandėliai, koldūnai ir virtiniai pirmiausiai atsirado įvairiose rytų šalyse, kibinai yra karaimų dovana mums, kugelis – vokiečių kilmės, vėdarai – žydų/slavų (nors į Lietuvą greičiausiai atkeliavo iš Vokietijos), blynai ir spurgos turi bendras šaknis su lenkiška virtuve, ir t.t. Jau nekalbant jau apie tai, kad lietuvių „tradicinis“ augalas - bulvės – yra iš Pietų Amerikos. Prisipažinkime, mes norime dalintis patirtimi, receptais, augalų kultūromis ir praktiškai bet kuo kitu su kitomis pasaulio kultūromis, lygiai taip pat, kaip ir norime turėti teisę nevaržomai keliauti ir dirbti ten, kur norime. Jei mes jau spėjome sukurti ištisas bendruomenes JAV, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje ir kitose šalyse, Read more…

Galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje daugėja vegetariško maisto alternatyvų kartu su augančių vegetariškų ir vegan kavinių skaičiumi. Šiuo metų Lietuvoje tokių yra 12, daugiausia Vilniuje ir Kaune. Atrodo, verslininko gyslelę turintys žmonės pagaliau suprato, kad šią spragą užlipdyti yra naudinga tiek iš ekonominės, tiek iš sveiko maitinimosi perspektyvos.

Naujausi atradymai, kurie papildo mūsų veg sąrašą, yra:

„Vegafé“, Augustijonų g.2, Vilnius (vegetariška kavinė; prie jogos centro „Savitri“)

„Rasajana“, Savanorių a. 12, Panevėžys (vegetariškų patiekalų kavinė)

^{Ieva Vaivaraitė / Gerbk Gyvūnų teises}

Lietuva vis dar yra iš tų kelių Europos valstybių, neturinčių savo stiprios žaliųjų partijos. Ilgi bandymai kažką tokio sukurti ir priešpastatyti šiuometiniam politiniam neveiklumui Lietuvoje pagaliau susiformavo į rimtai nusiteikusią iniciatyvinę grupę pasivadinusią „Lietuvos Žaliųjų Sąjūdžiu“. Jos steigiamasis suvažiavimas vyks kovo 20 dieną Vilniuje. Aktyvūs ir žaliai nusiteikę piliečiai yra kviečiami prisijungti kiek prie susitikimo, tiek prie partijos apskritai.

Gal pagaliau Lietuvoje atsiras stipri kairioji politinė jėga su aiškiais aplinkosauginiais prioritetais?

***

^{foto: @joefoodie}

Kai pirmieji pasaulio žmonės (homo sapiens) emigravo iš Etiopijos vienos ar kelių emigravimo bangų metu (dėl to neaišku iki šiol), visi buvo panašūs į viens kitą, naudojosi panašiais bendravimo ženklais, nes visų jų protėviai buvo viena ir ta pati pirmųjų žmonių grupė. Manoma, kad po Afrikos iš pradžių jie paplito Azijoj, vėliau Europoj. Plintant, dalis žmonių pasilikdavo tam tikrose vietovėse, sukurdavo savo laužus ir pirmąsias gyvenamąsias vietas. Kiekvienos tokios tautelės kalba ir kultūra vystėsi savaip. Tais laikais ryšys su gamta buvo žymiai stipresnis ir tokių reiškinių kaip nacionalizmas ar aiškiai apibrėžtos sienos nebuvo. Pamažu, bėgant tūkstančiams metų, augo ir tautos identitetas, kartu su labiau apibrėžta teritorija ir sienomis. Identitetas, grubiai sakant, yra parodomoji jėga, kai bandoma priskirti save prie tam tikrų savybių, būdingų tam tikrai žmonių grupei tam tikroje vietoje –  žmonių istorijoj tai dažniausiai reiškė išaukštinimą tam tikrų stiprių savo tautos savybių, o iš konkuruojančių tautų buvo šaipomasi paryškinant jų silpnąsias. Egocentriškumas žmogaus istorijoje labiausiais pasireiškė konkurencijoje, kur viena tauta bandydavo įrodyti esą yra geresnė už kitą. Toje konkurencijoje gimė nacionalizmo idėjos, lygiai taip pat kaip baltojoj rasėj gimė rasizmo filosofija. Nacionalizmas labiausiai pratrūko Vokietijoje XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai buvo praktikuojama „Vokietija – vokiečiams“ filosofija. Kuo visa tai baigėsi, galima paklausti mano prosenelio, kuris žuvo kare su šita ideologija… Šiandien mes turime labai mobilų pasaulį, kai diplomatinių santykių dėka konkurencija politiniame lygmenyje negali viršyti tam tikrų etinių normos ribų, kai tam tikros sienos panaikintos, kai galima praktiškai nevaržomai keliauti ir gyventi ten, kur nori ir turi socialinių ir kitų galimybių. Šiandienos pasaulyje net ir panorus „išgryninti“ kokią nors valstybę ir palikti tik vieną tautą būtų neįmanoma misija. Tos valstybės, kurios vis dar bando griežtai kabintis už nacionalinio identiteto idėjas, yra neprogresuojančios ir izoliuotos nuo viso pasaulio, pvz., Šiaurės Korėja. Tačiau pasaulis juk neturi Read more…

Muhamedas Bouazizi, 26-ių metų, buvo paprastas gatvės pardavėjas Tunise. Jis sąžiningai dirbo savo darbą ir stengėsi išlaikyti savo artimuosius: motiną, dėdę, jaunesnius brolius ir seseris. Jis neuždirbdavo daug, bet skurstančioms šeimoms visada palikdavo vaisių ir daržovių visiškai nemokamai. Tačiau kaip ir visur Tunise, jo miestelio pareigūnai buvo korumpuoti ir reguliariai konfiskuodavo produkciją iš jo mažo karučio. Lemtingą gruodžio 17 dienos rytą  jis pradėjo savo darbo dieną 8 val. Apie 10:30 vietinė policija pradėjo puldinėti jį neva dėl to, kad jis neturėjo pardavėjo leidimo (vėliau buvo išsiaiškinta, kad jokių leidimų prekiaujant iš karučio nė nereikia). Viena pareigūnė smogė Muhamedui į veidą, konfiskavo jo elektronines svarstykles bei išvertė visas prekes iš karučio ant gatvės šaligatvio.

Šimtai tūkstančių protestuotojų Libijoje nori permainų šalyje.

Muhamedas vėliau nuėjo skųstis į savivaldybę, bet niekas ten jo nė neklausė. Bejėgis, palūžęs Muhamedas įsigijo benzino ir 11:30 val. ryto vietos laiku susidegino priešais vietinės savivaldybės pastatą.

Pasipiktinę įvykiais, dėl kurių Muhamedas Bouazizi paaukojo save, kelių valandų bėgyje miestelyje prasidėjo protestai. O už kelių dienų degė visa šalis – žmonės pagaliau suvokė, kad toks režimas Tunise turi būti panaikintas, ir kiekvienas miestas solidarizavosi su plintančiais protestais, kur žodžio laisvė bei antikorupcija tavo pagrindiniais lozungais. Sausio 14 d. įvyko tai, apie ką Read more…