Neseniai pasirodė incubatepictures.com išleistas 34 minučių dokumentinis animacinis filmukas „There’s no tomorrow“ (bendradarbiaujant su Post Carbon Institute) apie išteklių išeikvojimą ir neįmanoma misiją vytis begalinio augimo ribotų resursų planetos sistemoje.

Įkvėptas pro-kapitalistinių 1940-ųjų metų filmukų stiliaus, šis filmas yra įvadas į energijos dilemas, su kuriomis šiandien susiduria pasaulis. Be to, išryškinama nedarni dabartinės ekonomikos plėtra, kuri jau lėmė padidėjusius anglies dioksido, azoto oksido ir metano kiekius atmosferoje, ozono sluoksnio ardymą, didžiųjų potvynių gausą, vandenynų ekosistemų  žalą, azoto nuotėkius, nuostolius atogrąžų miškams, spartų gėlo vandens mažėjimą, biologinės įvairovės mažėjimą, ir t.t. Aiškiai parodoma, kaip gali neužilgo iškilti grėsmė maisto gamybai, kuri labai priklauso nuo iškastinio kuro.

„There’s no tomorrow“ filmukas lengvai ir suprantamai pristato plačiai paplitusias pastaruoju metu niūrias perspektyvas į mūsų vartotojišką visuomenę, ir supaprastinant turinį filmuko mintis skamba taip: begalinis ir pastovus ekonominis augimas baigtinėje mūsų planetos sistemoje yra neįmanomas. Tai nėra labai sudėtinga mintis, nes sąvoka „Limits to growth“ (ribos augimui) jau 1972 metais atsirado ekonominės politikos arenoje. Tačiau tam, kad sustabdyti idealiu (tradicinių ekonomistų atžvilgiu) 3% kasmetiniu augimu paremtą kapitalizmo paleistą ekonominį ratą reikia ryžto ekonomikos pertvarkyme bei teisingų prioritetų išdėstyme. Tokioje naujojoje ekonomikoje prioritetais taptų stabilių ir kiek įmanomai labiau nepriklausomų vietinių ekonomikų kūrimas,  su akcentu į vietinius resursus bei prioritetais laikant aplinkos faktorius, o ne kuo didesnį ekonominį pelną. T.y., kitaip tariant, dabartinis eksponentinis ekonomikos augimas negali tęstis amžinai, ir kad išvengtume staigaus ekonomikos kolapso, kuris nematomas iki paskutinio momento (žr. žemiau eksponentinio vandens lelijos augimo tvenkinyje istorijos vertimą), turime jau dabar galvoti, kaip pamažu pereiti prie paprastesnio, ne naftos ir tradicinių bankų paremto gyvenimo būdo.

Filmą galite peržiūrėti čia:

***

Vandens lelija

Ši istorija yra taip vadinamoji Prancūzų Mįslė, dažnai naudojama eksponentinio augimo ir „staigios mirties“ iliustravimui kiek ekonominių, tiek aplinkosaugos ir klimato kaitos dilemų problematikoje. Įsivaizduokite tvenkinį su paviršiuje plūduriuojančia vandens lelija. Lelijos populiacija padvigubėja kasdien, ir jei nieko nedaryti, ji užimtų visą tvenkinį per 30 dienų, užmušant visus kitus augalus. Pirmosiomis dienomis lelijos nėra labai daug, ir todėl tvenkinio šeimininkas nusprendžia nieko nedaryti – tol, kol lelija pagaliau neapima pusės tvenkinio. Kaip manote, kokią dieną lelijos bus per pusę tvenkinio? Ogi 29-tą dieną, tai yra liks tik 1 diena imtis gelbėti tvenkinį.