Gyventi sąmoningai

Ilgą laiką maniau, jog moralė yra natūraliai duota kiekvienam ir tą suteikia Dievas kiekvienam savo tvariniui. Niekad neabejojau, kad esu neteisi ar nežinau, nebent tai būdavo akivaizdu ir man.

Vėliau suabejojau Dievo buvimu. Todėl pradėjau manyti, kad nesuprantu moralės, nes ji atrodė lyg diktatas, neatitinkantis vidinių mano nuostatų. Jau neminint Sodomos ir Gomoros, gyvūnų laikymas žemesnėmis būtybėmis, pagarba bet kuriai žmogaus sakomai nuomonei, net, jei ji iš smės yra pavojinga kažkieno sveikatai bei gyvybei. Noras savo gyvenime tapti vis geresniu, toleruoti net netoleranciją man visad atrodė šiek tiek „dieviška“, nes neįgyvendinama ir labai painu… tarsi savo valia bandytum mažiau vertinti save, nes kažkas mano, jog esi blogas, daug labiau blogesnis už tokį, kuris nusipelnytų ne tik pagarbos, bet ir supratimo ir pan. Nes tokia nuomonė yra kito žmogaus, kurią reikia gerbti ir bandyti suprasti, nes kiekvieną gyvenimo dieną rekia stengits tapti geresniu… Visa tai atrodydavo tiek absurdiška ir tiek painu, kad manydavau, jog esu amorali, t.y. nesuprantanti moralės ir kam ji tokia egzistuoja.

Nuo kovo pabaigos maždaug vis paskaitydavau Richard Dawkins knygą „Dievo iliuzija“ leistą Lietuvoje įkurtos VegaLine leidyklos (vienas iniciatorių – mano bičiulis Julius Mikalajūnas). Knyga parašyta tokiame puikiame ir tirštame faktų, teorijų, filosofijos bei humoro stiliuje, jog ilgainiui „prilipau“ prie šio veikalo. Supratau, jog esu morali ir, pasirodo, netgi kiek pralenkusi savo moraliniais įsitikinimais daugumą žmonių, kaip ir dažnas mano artimesnis bičiulis ar bendramintis, kuriuos palaikau, kaip ir jie mane. Gegužės gale „teko“ kiek pasirgti, todėl mintis, kurią noriu užrašyti subrendo dar labiau.

Įžangai dar noriu pasakyti, jog visuomet iki šios knygos autoriaus mokslinės patirties sužinojimo maniau, jog Read more…

Galbūt kam nors tai bus naujiena, tačiau toli gražu ne visi tatuiruočių meistrų naudojami rašalai yra be gyvūninių ingredientų. Tai greičiausiai nėra labai aktuali problema daugeliui mūsų, nes veganų, o to labiau nuoseklių, Lietuvoje nėra ypatingai daug. Tačiau tų retų „užkietėjusių“ veganų rate tokie klausimai yra savotiška  rutina – ir jie reikalauja atsakymų.

Nemaža dalis žmonių, ypač pasižyminčių socialiniu aktyvumu (veganus priskaitysim prie tokių), turi tatuiruotes. Didžioji dalis spalvotų rašalų, naudojamų tatuiruotėms, veganams yra tinkami, nes jų pagrindinės sudėtinės dalys dažniausiai yra geležis ir varis – tačiau juodasis pigmentas dažnai yra anglis, gaunama deginant gyvūnų kaulus, t.y. nėra veganiškas, ir net ne vegetariškas. Žinoma, kartais pasitaiko meistrų, kurie naudoja tik vegan rašalus, bet tai nėra norma. Todėl prieš darant vegan tatuiruotę, būtina įsitikinti, kad meistras žino, kokį rašalą naudoja. Jei jis to nežino, rašalas tikriausiai nėra vegan.

Štai čia yra vegan rašalų kompanijų pavadinimai. Jūs galite Read more…

1) Ar fryganavimas yra tik rausimasis šiukšliadėžėse? Turbūt šis judėjimas apima daugiau sričių? Kokiais dar būdais galima išsaugoti pasaulio išteklius?

Fryganavimas nėra vien tik rausimasis šiukšliadėžėse, bet kadangi pati idėja yra panaudoti tai, kas yra išmesta arba ko yra atsisakyta, didelė dalis fryganiškojo gyvenimo būdo ir yra šiukšlių „skenavimas“. Tačiau nereikia pamiršti ir apie kitas fryganizmo praktikas, pvz., partizaninį ūkininkavimą, dalinimasį daiktais ir pan. Fryganizmas, iš esmės, turi glaudžių sąsajų su bet kokiomis praktikomis, kur Žemės resursai yra panaudojami minimaliai, arba perdirbami ir/ar panaudojami dar kartą, iki tol, kol jų jau negalima panaudoti. Jei šalia namų yra lopinėlis nepanaudotos žemės, kodėl nepasodinus jame bulvių? Jei turi kažkokį jau daugelį metų nenaudojamą daiktą, kodėl neatidavus jo kam nors, kam to daikto reikia (arba kodėl neapsikeitus į kitą daiktą)? Fryganizmas, galima sakyti, yra bet kokia praktika, kuri prisideda prie vartojimo mažinimo. Tai gali netgi būti paprasčiausias prekių pasirinkimas, kai pasirenkamas toks produktas, kuris Read more…

„Mano kelias į jogą prasidėjo paauglystėje, susirgus rimta sąnarių liga ir suvokus, jog tik judėjimas ir lankstumo lavinimas sugrąžins man sveikatą. Ėmiau praktikuoti, ieškoti savos sistemos. Vėliau sutikau puikių mokytojų ir įgijau vertingų žinių, kurias kaupiu iki šiol… “

„Joga pakeitė mano gyvenimą iš esmės. Gražino gyvenimo džiaugsmą ir nuramino banguojantį protą…“

Lapkričio 27 dieną visi, norintys išgirsti ar daugiau sužinoti apie jogą, kviečiami į viešbutį „Centrum Hotel“ Vilniuje. Konferencija skirta visiems, nepaisant amžiaus, dvasinių ar religinių įsitikinimų. Renginio tikslas – supažindinti su seniausia asmeninio tobulėjimo sistema – joga, papasakoti apie jos naudą.

Vieni žmonės džiaugiasi praktikuodami jogą, o kiti bijo apie ją net kalbėti. Krikščionys dažnai kritikuoja jogą, nors nežino, kas būtent ji yra. Konferencijos metu bus siekiama atsikratyti to priešiškumo, skatinti dialogą, dalintis faktais ir patyrimais, didinti pagarbą žmonėms, praktikuojantiems netradicines sistemas. Žinoma, apie jogą galima perskaityti internete arba knygoje, bet gyvas susitikimas, diskusija su žmonėmis, kurie ją aktyviai praktikuoja, yra kur kas vertingesnis.

Konferencijos programą sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyviai išgirs jogos mylėtojų pranešimus, antrojoje – bus skirtas laikas diskusijai ir klausimams. Renginyje išgirsime ir gyvos muzikos.

Konferencijos vieta: „Centrum Hotel“ (Vytenio g. 9, Vilnius). Laikas: lapkričio 27 d. 10-17 val. (renginio pabaigos laikas gali keistis). Bilietus į konferenciją “Kas yra joga?” bus galima įsigyti vietoje renginio dieną. Kaina – 33 Lt. Pirmiesiems 50 užsiregistravusių – 25 Lt. Konferencija “Kas yra joga?” – nekomercinis renginys. Surinkti pinigai bus panaudoti švietimo projektams. Į konferenciją kviečiame registruotis ir daugiau sužinoti adresu: http://konferencija.jogasveikatai.lt

Gyventisamoningai.lt draugai Joga sveikatai birželio mėnesį organizuoja jogos savaitgalį gamtoje. Tai proga susipažinti visiems besidomintiems joga bei kartu prasmingai praleisti laiką.

^{foto: timsamoff}

“Nepirk nieko šiandien, pirk atsakingai kasdien!”

Su tokiu šūkiu žmonės visame pasaulyje  pasitinka „Nepirk nieko” dieną, kuri nuo 1992 m. tradiciškai švenčiama paskutinį lapkričio penktadienį Šiaurės Amerikoje, o kitur (tuo pačiu ir Europoj) – paskutinį lapkričio šeštadienį. Šiais metais mums tai lapkričio 28 d.

Kviečiame palaikyti šią iniciatyvą ir prieš perkant naują daiktą rimtai pasvarstyti:

* Ar man tikrai jo reikia?
* Ar perku tik todėl, kad jis parduodamas su nuolaida?
* Kiek tokių daiktų aš jau turiu?
* Ar galėčiau pataisyti ar perdaryti tokį patį seną ar sulūžusį?
* Ar dažnai aš jį naudosiu?
* O gal galėčiau trumpam pasiskolinti?
* Kaip ilgai aš jį naudosiu?
* Ar tikrai išsirinkau pačią geriausią kokybę už šitą kainą?
* Kur aš jį dėsiu, kai man jo nebereikės?
* Ar galėsiu jį panaudoti kur nors kitur?
* Ar bus įmanoma jį išrūšiuoti?
* Ar negalėčiau rasti tokio pačio, tik iš draugiškesnių aplinkai medžiagų pagaminto daikto?

Nepirk Nieko, net jei jį parduoda su nuolaida!

Pirk Nieką

Sutaupyk šįkart ir nusipirk tikrai reikalingą prekę kitąkart!

Ar žmonės gali tapti laimingesniais ir pagerinti gyvenimo kokybę per…  kasdieninį dalinimąsi su kitais? Kaip galima dalintis, gauti įvairius dalykus ar paslaugas visiškai nemokamai, ir kaip tai kartais gali sietis su ekologiniu sąmoningumu?

Galbūt reikia apibrėžti, kas yra „gyvenimo kokybė“. Priklausomai nuo konteksto, apibrėžimai gali skirtis, tačiau bendri kriterijai turbūt būtų:

* vidinės ramybės jausmo pasiekimas
* aukštesnio lygio savigarbos pasiekimas
* mėgstamų ir naudingų santykių sukūrimas
* finansinio saugumo jausmas
* buvimas patenkintu tuo, kuo esi ir ką darai

Galima, aišku, šį sąrašą išplėsti, tačiau aptariamam kontekstui tai nėra būtina. Taigi, kaip tai gali sietis su žmogaus pasirinkimu kažkuo dalintis?

Turbūt tikrasis dalinimosi procesas nėra tai, ką žmogus daro tik karts nuo karto – verčiau apibrėžkime tai kaip ištisinį procesą, kai žmogus dalinasi kiekvieną saulėtą (ir ne tik) dieną, to net dažnai nesuvokdamas, – t.y. tai tampa normaliu įpročiu, natūraliu ir savaime suprantamu. Tokiu savaime suprantamu, kad žmogus tęsia Read more…

Kaip jau buvo rašyta spalio mėnesį, pasaulyje susidaro milžiniškos maisto (ir ne tik) atliekos. Yra kažkas keisto tame, kad vienoje pasaulio dalyje šiukšlių konteineriai prisikrauna vis dar kuo puikiausiai valgomu maistu, o kitur žmonės krenta kaip musės neturėdami ko valgyti. Žinoma, ką ten paprastam lietuviui iki badaujančio afrikiečio – gi net ekonominė krizė dabar, nei naujesnės mašinos nusipirkt neįgalime, nei į kiną ar šokius nenuesi taip dažnai. Tačiau pasaulis turbūt nebūtų toks įdomus, jei visi būtume panašūs – vis tik yra tokių žmonių, kuriems ne savo problemos – ne vis vien, nes, galų gale, nemaža badaujančių šalių rūpėsčių dalis atsirado būtent dėl „civilizuoto“ pasaulio politikos ir ekonominio Afrikos, Pietų Amerikos ir Azijos išnaudojimo – gal mes, kurie ne Vakarų politikai ir ne kariūnai, ne patys kalčiausi (mes tik remiam kai kuriuos verslus perkant daiktus, pigiai pagamintus Trečiojo pasaulio šalyse, kur darbuotojai dažnai neturi jokių garantijų ir gauna daugiausiai šimtadalį nuo pagaminto produkto kainos), tačiau mes visi esame tam tikros kultūros dalis, ir yra visai normalu nesigėdyti ar nesibaidyti tam tikro atsakingumo už savo valstybės politiką ar net už savo tradicijas.

Tokių žmonių, kuriems ne vis vien, visalaik yra tarp mūsų  – ir tai nėra vien (ir net ne daugiausia) turtuoliai, kurie sąžinės prabūdimo minutę ištraukia keletą savo milijonų ir Read more…

Pasaulyje kasdien išmetamos tonos gero, vis dar tinkamo vartojimui maisto. Nors sunku pasakyti, kokia yra pasaulinė statistika (kai kurie šaltiniai teigia, kad išmetamo maisto kiekis išsivysčiusiuose šalyse gali siekti 40% viso pagaminto maisto), yra apskaičiuota, kad JAV per metus sąvartynuose atsiduria 29 mln. tonų maisto produktų, o Didžiojoje Britanijoje – 3.6 mln. Ir tai nepaisant fakto, kad 850 milijonų žmonių šiuo metu badauja arba kenčia nuo nepakankamo maitinimosi.

Maistą išmeta visi, pradedant paprastais žmonėmis, baigiant parduotuvėmis, restoranais ar didmeninės prekybos vietomis. Žinoma, paprasti gyventojai dažniausiai išmeta tai, kas jau tinkama tik į kompostą, mažos parduotuvės taip pat stengiasi taupyti ir neužsakyti tiek prekių, kad vėliau jas reikėtų išmesti, bet didžiųjų prekybos centrų šiukšlių konteineriai neretai prisipildo dar gerų ir tinkamų vartoti produktų. Toks švaistymas sunkiai suvokiamas arba tuo net sunku patikėti, kol Read more…

Šis įrašas taip pat galėtų vadintis 10 filmų, kurie nėra laiko švaistymas - tai tiesiog rekomendacija atkreipti dėmesį į mažiau komercinius filmus (daugiausia į dokumentiką), kurių žiūrėjimas nebūtinai arba visai nesiejamas su pramoga – verčiau su mūsų gyvenimo būdo analize, kurioje gausu įdomių pastebėjimų apie ekonomiką, politiką, žmogaus gyvenimo filosofiją – ir ne tik.

Earthlings (2005 m.) yra turbūt stipriausias iki šiol išleistas dokumentinis filmas apie industrinę gyvulininkystę ir žmonijos priklausomybę nuo gyvūnų – maistui, apsirengimui, pramogoms ir vis labiau prieštaringai vertinamiems eksperimentams. Pasakotojas šiame filme yra JAV aktorius Joaquin Phoenix, žinomas kaip ilgalaikis veganas ir gyvūnų teisių gynėjas. Nuodugniai analizuojant kiekvieną gyvūnų parduotuvių, prieglaudų, gyvulininkystės ūkių, odos ir kailio prekybos, pramogų industrijos, medicinos ir kitų mokslininių įstaigų veiklos aspektą, Earthlings atskleidžia visas gyvūnų (iš)naudojimo praktikas, kurios atliekamos vardan žmogaus pelno. Žmonės, kurie iki tol spjaudė į „visas tas gyvūnų teises“ ir vegetarizmą, pasižiūrėję šį filmą likdavo šokiruoti esamos realybės; jei filmas priverčia susimąstyti – gal jį verta ir rekomenduoti? Read more…