Bado problema

Šiandien, besikapstydamas „augalininkystės PRIEŠ gyvulininkystę” bei ekonomiškai teisingo maisto paskirstymo argumentuose, radau tokį faktą:

Kas 5 sekundes dėl bado arba nepakankamo maitinimosi miršta 1 vaikas.

Alkanaujantys arba vargingai gyvenantys vaikai - gan įprastas Afrikos šalių vaizdasTai mane tiesiog pribloškė. Kol aš sotus ir aprengtas bei su stogu virš galvos rašau šias eilutes, o jūs jas skaitote, tai šiuo metu vienas po kito – kas kelias sekundes – dėl maisto trūkumo pasaulyje miršta žmonės, daugumą kurių sudaro būtent vaikai. Tai yra, aišku, aš ir anksčiau žinojau, kad miršta žmonės nuo bado, ir kad jų yra ne vienas ir ne du. Bet…. žinoti yra viena, o suvokti – kita. Šiandien aš pagaliau suvokiau, kad kol aš ramiai papusryčiavau, suvalgiau pietus, o vakare dar nepatingėjau įgrūsti 2 lėkštes vakarienės – tai per visą dieną nuo bado mirė 16‘000 vaikų! Tuo pačiu metu Pasaulio maisto programa (World Food Programme, WFP) teigia, kad pasaulyje yra užtektinai maisto, kad pramaitinti visus badaujančius žmones – ir ne maisto trūkume esmė, o labiau jo pasiskirstyme.

Ir liūdniausia, kad aš nedaug ką galiu ir tepadaryti. Tai yra, darau viską, ką galiu, reguliariai įnešant porą eurų į labdarybės vaikams fondų sąskaitas, bei atsisakant absoliučiai visų gyvūninės kilmės produktų (mėsos bei pieno produktų gamybai yra sunaudojama keliskart daugiau Žemės resursų: vandens, energijos, naudojamų ūkiui žemės plotų, – jei augalinės kilmės produktus tiesiogiai suvartotų žmogus, o ne auginami mėsai galvijai, mes be vargo sugebėtume išmaitinti visus badaujančius pasaulio žmones). Bet… viskas atrodo taip beviltiška, nes tik nedaugelis žmonių iš tikrųjų pajudina pirštą dėl kitų. O visada bus ir tokių, kurie sakys: „O kam čia dabar kažką gelbėti? Sveika konkurencija gi! Kas moka prasimaitinti, tas nemirs iš bado, he he…” O taip, jei tik viskas būtų taip paprasta mūsų sudėtingoje visuomenėje, kur paprasta gamtinė konkurencija seniai nebeegzistuoja, kur korporacijos superka žemę ir „išsiurbia“ visą jos derlingumą per keletą metų, kur įstatymai pirmiausiai gina interesus didelių investitorių, kur vaikai dirba „Nike” fabrikuose gamindami sportbačius mūsų numylėtojams-krepšininkams bei gauna 0,1% nuo jų realios pardavimo kainos…

Jei tik aš galėčiau, atiduočiau viską, ką turiu virtuvėje, vaikui, kuriam galiu išgelbėti gyvybę. Netgi pasižadu, kad niekada gyvenime nebandysiu taupyti pinigų kažkokiems nereikalingiems daiktams, šiuolaikiniam namui, patogumams, naujiems drabužiams – mano pinigai keliaus ten, kur jie gali išgelbėti gyvybes: badaujančių žmonių bei besaikiškai išnaudojamų gyvūnų… Vienas mano pažįstamas, švedas, kuris nepasitiki visais tais labdaros fondais, jau trečius metus iš eilės važiuoja į Etiopiją bei dalina savo pinigus tiesiog miestų gatvėse, paprastiems žmonėms. Kiek žinau, jis jau išdalino virš 20’000 eurų, ir net nežada sustoti.

Ar matai, kas valgo mus?

Šiemet 11 milijonų žmonių mirs iš bado. Ne dėl kokio nors dar vieno JAV inicijuoto karo, ir ne dėl kažkokios sveikos gamtinės konkurencijos. Ne. Kas 5 sekundes mirštantis vaikas yra mūsų abejingumo rezultatas. Tai yra taipogi mūsų savanaudiškai priimtų įstatymų bei reguliavimų rezultatas. Kai anksčiau dirbau viename restorane, buvau nemaloniai nustebintas vienu reiškiniu: mes išmesdavome kasdien maisto „likučių“ pusei šiukšlių konteinerio. Kartais mums į virtuvę grąžindavo beveik nepaliestas lėkštes su visu maistu! Ir viską, ką mes galėjome padaryti, tai išmesti viską lauk, nes naudoti šį maistą naujų porcijų paruošimui buvo uždrausta – mat, gal kokią infekciją gali vienas restorano lankytojas nuo kito pagauti. Neneigiu, kad kartais gal ir yra teisinga tokia maisto kokybės kontrolė, bet šiuo atveju tikimybė, kad dar kartą panaudotas maistas kažką apkrėstų, buvo tokia maža, o tie maisto „likučiai“ galėjo pramaitinti tiek daug žmonių, kad man buvo visiškai neaišku, kur yra tas žmogaus žmogiškumas: trumparegiški maisto kokybės reguliavimai visiškai neatsižvelgia į bendrą maisto paskirstymo ekonomiką ir savo egzistavimu tik patvirtina, kad moralę bei humanistinius siekius kol kas sėkmingai nukonkuruoja šaltas savanaudiškumas, aprengtas oficialumu bei šimtais bereikšmių ir abejingų žmogaus gyvenimui popierių, ant kurių mūsų politikai bei ekonomistai ir surašo savo sukurtus reguliavimus, neišlendant iš savo prabangių rūmų.

Bet aš žinau, kad kartu mes galime pakeisti pasaulį. Ne per vieną dieną, o pamažu, darant teisingus sprendimus mūsų maisto bei kituose pasirinkimuose. Taip, mes turime ką pasirinkti. Ir tai, kas iš tiesų verta pasirinkimo, nėra reklamuojama televizijoje. Nes korporacijų valdomoje rinkoje nėra vietos pareiškimui „Kas 5 sekundės dėl bado arba nepakankamo maitinimosi miršta 1 vaikas“. Vietoj to, mes išgirsim „Pirk du už vieno kainą!”

***

Šio straipsnio diskusija atrandama štai čia.


ccfoto (su vaikais): Guaka

4 responses

  1. […] jei mes spjausime į aplinkosaugą, nekreipsime dėmesio į žmonių populiacijos ir pasaulinio bado problemas, ir, tuo labiau, į etiką ir „visas tas gyvūnų teises“, argumentas, kad mėsos kainos […]

  2. […] jei mes spjausime į aplinkosaugą, nekreipsime dėmesio į žmonių populiacijos ir pasaulinio bado problemas, ir, tuo labiau, į etiką ir „visas tas gyvūnų teises”, argumentas, kad mėsos kainos […]

  3. Neblogai parašyta. Panašiai mąstau. Yra vienas pasakymas “mirties bausmė yra neteisingas būdas nusikalstamumo prevencijai, panašiai kaip nėra visiškai išmintinga labdara išgydyti skurdą”.

    Komentaras maždaug toks. Svarbu žmones mokyti, keisti jų požiūrį, šviesti žmonės. Čia šaknys. Labdarą galėčiau pavadinti šaknelėmis. Kai “labdaros gavėjai” supras, žinos ką daryti, kaip daryti. Čia strategijos reikia. O mūsų ego groja “aš galiu išgelbėti” sakyčiau ne “aš galiu”, o “mes galim”. Pasirašau, pritariu. “Crude idea” yra kaip kordinuotai veikti. Kol kas tai “plaukiojantis dalykas”, neblogo sumanymo reikia. Labdara yra neblogai ir tai kartu yra laikina. Ilgiau už laikina, manau yra mokyti žmones – tai nelengvas ir ilgas procesas. Kaip grandininė reakcija užvedi ant “teisingo” kelio. Tačiau ne visus galima užvesti, kiti ieško naudos. Taigi, kad ir kaip aš besvarstyčiau, niekaip nesueina galai kad visi “apsišviestų”, norėtų dorai gyventi. Statomas gyvenimas “ant paprasčiau, greičiau, naudingiau, patogiau” ir neretai nesivadovaujama atsakomybės jausmu. Dėl to efektyvus būdas burtis į community (budizme yra sangha), bendruomenes ir veikti visiem išvien. O labdaros yra neblogai, jos pasėja nedidelį grudėlį ir vėl jį kas nors sumindo (valdžia, karas, egoizmas ir t.t.). Dėl to puoselėti šį grūdėlį, manau reikėtų bendruomenės ir nesibalškyti pramogomis. Teisingas kelias, kiekvieno atskiras kelias, kadangi kiekvienas turi savo “atskirą individualybę, suformuota ir įgimtą”. Įgimtos ar transformuotos įgimtos individualybės pridėjus prie panašios, išeina bendruomenė apie kurią ir turiu galvoj. Svarbu atsisakyti malonumų, o malonumus iškeisti į bendrą viziją. Malonumais galima laikyti – “ilgalikius prasiblaškymu”, grojimas, piešimas, muzikos klausimas.. Yra jausmas, kad vos pradėjus burtis, dirbti ir turėti viziją, “ilgalaikių malonumų nereikės”. Ir kad nesuprastų kai kas neteisingai, kam muzika, grojimas yra atgaiva, paprasčiau juos transformuoti į bendrą tikslą, viziją ir palaipsniui siekti jos. Manau ne vienam muzikantui, tapytojui … tai sukeltu iš karto atsaką į šį pasakymą, galite patikėti, kad pomėgius galima transformuoti. Vėlgi yra “įgimta individualybė ar suformuota laikui bėgant” tačiau ją tučtuojau galima pakeisti, tai skausmingas kartais procesas, tačiau toji siekiamybė, bendruomenės vizija yra stipresnis impulsas. Ir kai tik visi pasiskirsto ir pradeda veikti, vyksta pokyčiai. Tiesiog bendras jungimasis į bendruomene su viziją yra viena iš ateičių. Visiem turėti bendrą viziją gal ir neįmanoma. Daliai įmanoma. Pastaroji dalis jau formuojasi, taičiau pasaulyje yra jos trupiniai išsiblaškę. Galite įsivaizduoti akimirkai, dabar Jūs mąstote ir Jūs žinote, kad dalis Jūsų yra vardas ir pavardė, kita dalis giminytės ryšiai, kita dalis fizinis kūnas, kvepuojantis vienoje ar kitoje valstybėje. Valstybė yra laiko iliuzija, suformuotos sienos, laikui bėgant. Kadangi dėl laiko neapčiuopiamos ribos, valstybė yra reali. Giminystės ryšiai yra tarsi genofondas perduotas iš kartos į kartą. Pastarajį veikia visuomenė, formuodama vertybes ir valstybe gindama jas. Iliuzija ir realybė. Nėra jokios šeimos, nėra valstybės yra vienas individas, kuris pririštas prie visos “neretai neblogos ryšių, sąsajų grandinės”. Ir viskas. Atsirišdami pamatote kitaip.
    Filosfinės realybės pabaiga. Realybės pradžia – pasaulyje badą labdara vargiai ar galima išgydyti žvelgiant šiandien. Dėl to anksčiau išvardinta vizija yra tai, kas manau yra įmanoma ir gali išgelbėti dalį.

  4. […] prisikrauna vis dar kuo puikiausiai valgomu maistu, o kitur žmonės krenta kaip musės neturėdami ko valgyti. Žinoma, ką ten paprastam lietuviui iki badaujančio afrikiečio – gi net ekonominė krizė […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: