Apie daugiareikšmę meilę gamtai

Šiemet Kembridže besimokydamas matematikos klausausi patarimų, kaip rašyti mokslinius straipsnius. Vienas iš principų – nebandyti pirmame puslapyje išdėstyti sausų bendrybių, o sudominti skaitytoją paprastais pavyzdžiais, esminių dalykų atskirais atvejais. Pabandom šitą gudrybę pritaikyti ne matematikai, o pasvarstymams apie mums lengvai pasiekiamą gyvąją gamtą…

Manau, paklausęs penkių pažįstamų, ar jie myli gamtą, iš daugiau nei pusės gausi atsakymą, kad taip. Bet pasigilinęs į tai, kaip jie suvokia gamtos mylėjimą, daugumą išbrauktum iš sąrašo. Aktyviausi „gamtos mylėtojai“ tuomet, kai šilta, nėra darbo ir nelyja. Tuomet pamylėti gamtą smagiausia pvz., miškingoje paežerėje ant „degiuoju skysčiu“ įkurto laužo kepant Sus scrofa domesticus raumenis, išmirkytus rūgštyje. Arba su garbingu užsienio diplomatu nudobti ką nors, kas juda, neužsitraukiant baudžiamosios atsakomybės. Pasivaikščioti po išgenėtą ir išravėtą dvaro parką. Prasinešti skardžiabalsiu vandens motociklu išilgai Margio.

Paprastas pastebėjimas: visi paminėti (ir dauguma nepaminėtų) gamtos „mylėjimo“ būdai išties yra meilė malonumams. Maloniems pojūčiams, kuriuos teikia žalia spalva, degančios malkos, teškantis vanduo, skanus kąsnis ir pan. Prisiminus, kad egzistuoja kita meilės samprata – noras, jog mylimajam būtų gera, noras jo netrikdyti, jį saugoti ir padėti – kyla klausimų. Ir ne tik apie tai, ar minėti pavyzdžiai turi kiek nors meilės požymių, bet ir ar padoriai mes sau atrodome iš šalies, leisdami sau tokiu būdu „pailsėti nuo susivaržymo ir pasimėgauti gyvenimu“?

”cc” foto: marcelgermain

4 responses

  1. Aš nesu veganė, net ne vegetarė, bet medžioklė, kaip pramoga, man yra kažkas nesuvokiamo. Sėdžiu, galvoju ir kyla nuojauta, kad tavo blog`as stipriai įtakos mano, kaip, pavyzdžiui, odinių batų avėtojos evoliucijos pabaigą.

  2. matassileikis | Atsakyti

    Komentarą gaut smagu :) Tik filosofiškai pamąstęs gal tokį netikėtą dalyką numesiu, todėl prašom priimti filosofiškai: viena pažįstama vegetarė sakė, kad gal ir mažiausiai žiaurus būdas gauti mėsos yra nušauti gyvūną laisvėje. Žinoma, daug svarstymo, kai p reikia medžioti, kad tai būtų neskaudžiausia medžiojamajam. Tačiau yra kitas aspektas: medžiotojas sąmoningai pats dalyvauja mėsos atsiradimo procese ir tuo skiriasi nuo – leiskit pavadinti – veidmainiaujančio švelnaus asmenėlio, kuris supermarkete perka faršą, o per TV pamatęs krokodilą, draskantį antilopę, jungia kitą kanalą.
    O kiaušiniai į temą, nes tuoj parašysiu apie kiaušinius Lietuvoje.

  3. Nežinau, nežinau, mežioklė šiais visko pertekimo laikais, kai jai nėra būtinybės, o tik noras pasipuikuoti trofėjų iškamšomis (ypač visokie kvaili safariai sėdint Mercedes`e G400) man kažkokia šventvagiška. Aišku dar baisiau yra pamatyti, naujųjų verslininkų, užsiimančių prekyba faršu arba, skykim, lapių auginimu kailiniams “gamybines patalpas” – ypač tas, kuriose laikomi gyvūnai. Kažkodėl vištieną valgau be sąžinės graužimo. Sykį, vaikystėj, tėtis pasakė, kad parsinešė triušį (nežinau kur jį laikė – nemačiau jo) ir pareiškė, kad valgysim troškintą triušieną. Mama ją ištroškino. Ne tik, kad jos nevalgiau, negalėjau net į puodą pažiūrėti = sėdėjau savo kambary užsidarius, kad tik nieko neužuosčiau. :?

  4. Vat čia ir yra didžiausias nelogiškumas – kažkodėl atrodo, kad kiaulės, vištos, karvė etc. yra tiesiog sukurti mėsai ir juos valgydami nesusimąstome, bet vos kalba pakrypsta apie triušiukus, briedžiukus tai jau gaila.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: