Suvalgom planetą?

Perpublikuojame kolegos Janio Brizgos iš Latvijos straipsnį, kuris pasirodė tinkamas tinklaraščio tematikai. Smagaus skaitymo!

Mėsos gaminiai ir automobiliai yra klimato kaitos priežastis. Duona yra ežerų ir upių užžėlimo priežastis. Kaitrinės lemputės „kaltos“ dėl rūgščių lietų. Drabužių ir baldų pramonė didina ozono skyles, mineralinės trąšos – skleidžia toksinę taršą.

Šiuos faktus vardina įvairios Europos organizacijos, tiriančios vartojimo poveikį aplinkai. Tyrimuose minima, kad maistas ir gėrimai, transportas ir būstas turi didžiausią įtaką gamtai, t.y. 70-80 proc. viso poveikio, jei omenyje turėsime tiek gamybą, tiek naudojimą, tiek utilizaciją. 22 prekių ir paslaugų grupės sudaro pusę viso aplinkai daromo poveikio. Septynios iš jų yra susijusios su maistu: sūris, mėsa, pienas, riebalai ir aliejai, paukštiena, mėsos gaminiai, taip pat barų ir restoranų paslaugos.

Beveik pusė žmonijos įtakos aplinkai yra tiesiogiai arba netiesiogiai susijusi su maisto prekių gamyba: žemdirbyste, produktų apdorojimu, pervežimu, saugojimu, išplatinimu, vartojimu bei atliekų tvarkymu.

Kad sumažintumėte savo asmeninį neigiamą poveikį reikia vadovautis keliais paprastais principais:

– Valgyti kuo mažiau gyvūninės kilmės maisto
– Rinktis vietinę ekologišką produkciją
– Rinktis sezoninį maistą, pavyzdžiui, nevalgyti žiemą braškių ir pomidorų
– Į parduotuvę keliauti viešuoju transportu ir nepirkti šaldytų produktų.

Ekologinis ūkininkavimas išgelbės Žemę?

Visi žino, kad intensyvus ūkininkavimas išardo pusiausvyrą, kuri yra būtina ilgam agroekosistemos gyvavimui. Ekologiniai ūkiai laikomi aplinkai draugiška ūkininkavimo alternatyva, nes juose sunaudojama 50-70 proc. mažiau energijos (tiesiogiai ir netiesiogiai) vieno produkto pagaminimui. Tai daugiausiai yra susiję su skirtingais tręšimo būdais, tačiau skirtumai matosi ir kitose srityse:

Ne visi ekologiniuose ūkiuose pagaminti produktai aplinką veikia mažiau. Kai kuriais atvejais jie labiau prisideda prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų išskyrimo bei eutrofikacijos. Be to, ekologiniam ūkiui reikia daugiau žemės ploto to paties kiekio produkcijos pagaminimui. Tačiau bendrai paėmus ekologinis ūkininkavimas yra pranašesnis už tradicinį intensyvųjį ūkininkavimą.

Rinkitės vietinę produkciją

Rinkdamiesi vietinius produktus jūs ne tik remsite savo šalies ekonomiką, bet ir sumažinsite savo ekologinį pėdsaką energijos sąnaudų atžvilgiu. Tačiau tai taip pat galioja ne visais atvejais, nes yra tyrimų, įrodančių, kad kai kurie importuotieji produktai gali būti ekologiškesni už vietinius, pavyzdžiui, jei pastarieji buvo auginti šiltnamiuose. Savaime suprantama, kad Lietuvoje užauginti bananus prireiktų kur kas daugiau išteklių nei pietuose.

Klimato kaita tavo keptuvėje

Net jei mes visi nebevažiuotume automobiliais, to neužtektų ŠESD emisijų sustabdymui. Turi keistis ir mūsų maisto gavyba. Didelę dalį neigiamos įtakos turi iškastinio kuro naudojimas įvairiuose maisto gavimo ir gaminimo etapuose: žemės ūkio technikos naudojimas, produktų apdorojimas, šaldymas, pervežimas. Tačiau ne mažiau svarbu ir tiesioginis kai kurių ūkio šakų poveikis. Pavyzdžiui, galvijai išskiria įspūdingus kiekius metano.

Sandėliavimas ir paruošimas taip pat reikalauja daug energijos. Tad be jokios abejonės yra geriau rinktis šviežius, o ne šaldytus maisto produktus. Maždaug 10 proc. visos namuose sunaudojamos energijos sudaro energija, skirta maisto saugojimui, apdorojimui ir pan. Olandų mokslininkas Kremeris teigia, kad yra ryšys tarp maisto produktų kainos bei viso gyvenimo metu sunaudotos energijos kiekio. Brangesni produktai paprastai gaminami sunaudojant daugiau energijos (auginimas šiltnamiuose, pervežimas, apdorojimas). Švedijoje atliktas keturių skirtingų, bet kalorijų bei baltymų kiekio atžvilgiu vienodų, patiekalų palyginimas.

Buvo nustatyta, kad vietinis vegetariškas patiekalas „pagamino“ 190 g CO2, o patiekalas iš mėsos, kurio didžioji dalis sudedamųjų dalių buvo importuotos – 1800 g CO2. Vegetariški patiekalai gali būti siejami su didesnėmis CO2 emisijomis tais atvejais, kai produktai yra atvežami iš toli, arba jų gamyba išskiria daug ŠESD. Pavyzdžiui, kai kuriais atvejais ryžių auginimas susijęs su didelėmis metano emisijomis. Švedijoje buvo palygintas pusfabrikačių ir namuose gaminto maisto poveikis aplinkai. Išvados stebina. Žiūrint tik iš aplinkosauginės pusės, nėra didelio skirtumo, kadangi kartais pramoninė gamyba yra daug efektyvesnė už maisto gaminimą namie.

Turtingieji išmeta daugiau maisto

Maždaug ketvirtadalis pagaminto maisto keliauja į sąvartynus. Daugiausiai išmetama pieno produktų, nes jie gana greitai genda. Švedai nustatė, kad kuo didesnės namų ūkio pajamos, tuo daugiau maisto tampa atliekomis – kartais net iki 60 proc. Maisto prekių pakuotes galima vertinti dvejopai. Iš vienos pusės – jos padidina prekių galiojimo laiką ir taip tarsi sumažina maisto atliekų kiekį. Iš kitos pusės – pakuotės yra neorganinės atliekos, kurios yra šimtmečius. Didelė dalis tokių atliekų yra būtent maisto prekių pakuotės. Deja, tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, atliekų rūšiavimo ir perdirbimo sistema dar šlubuoja.

Kuo brangesnis produktas, tuo labiau jis kenkia aplinkai

Daugiausiai pinigų mes išleidžiame maistui. Daugiau nei pusė Latvijos gyventojų maistui išleidžia 40-60 proc. savo pajamų. Ketvirtadalis gyventojų – trečdalį, 20 proc. respondentų maistui išleidžia daugiau nei 60 proc. pajamų. Palyginus išlaidas maistui, tenka daryti išvadas, kad daugiausiai sumokame už labiausiai teršiančius produktus:

Atlikti tyrimai parodė, kad 53 proc. respondentų apsipirkinėja prekybos centruose, 37 proc. – mažesnėse maisto prekių parduotuvėse, o tik 7 proc. – turguje.

Jei nori gelbėti pasaulį – valgyk mažiau ir liesiau

EUROSTAT duomenimis, vidutinis suvartojamų kalorijų kiekis pastoviai auga: 1990 m. buvo suvartojama 3374 kcal per dieną, 2001 m. – 3539 kcal per dieną. Prognozuojama, kad artimiausiais dešimtmečiais šie skaičiai ir toliau augs. Latvijoje vidutiniškai per dieną suvartojamo maisto energetinė vertė yra 2675 kcal, t.y. šiek tiek mažiau, nei rekomenduojama norma (2827 kcal), tačiau daugiau nei minimali galima vienos dienos norma (1950 kcal).

Daugiau daržovių, mažiau mėsos

Palyginę visus maisto produktus, matome kad būtent mėsa ir jos gaminiai labiausiai teršia. Jie daugiausiai prisideda prie ŠESD emisijų, vandens taršos, eutrofikacijos. Ganykloms ir pašarų auginimui reikia daug žemės, intensyvi gyvulininkystė sukelia dirvožemio eroziją. Mėsos suvartojimas pastaraisiais metais tik auga. Populiarėja kiauliena, ypač dešros ir kiti mėsos pusfabrikačiai, taip pat paukštiena. Mažėja galvijų mėsos paklausa.

Būtent galvijų mėsos gamyba daro didžiausią įtaką aplinkai.

1 kg galvijo mėsos pagaminimui sunaudojama 28 MJ energijos, 1 kg avienos – 23 MJ, 1 kg kiaulienos – 17 MJ, 1 kg paukštienos – 12 MJ. Didžioji dalis energijos sunaudojama būtent pašarų gamybai (pagal Didžiojoje Britanijoje atliktus tyrimus – 91 proc.). Ekologiškos mėsos gavybai sunaudojama mažiau energijos (neįskaitant paukštienos). Tačiau skirtumas nėra didelis, be to, kur kas svarbesnis rodiklis yra metano bei N2O emisijos. Taigi, net iš ekologiškų ūkių gauta mėsa nėra itin „draugiška“ aplinkai. Ekologiškos avienos bei kiaulienos gavyba išskiria mažiau ŠESD, tačiau ekologiškos paukštienos bei galvijų mėsos gavyba – kartais net daugiau.

Skerdyklų įtaka aplinkai nėra didelė. Tik vištienos apdirbimo proceso poveikis yra toks pats kaip ir vištų auginimo, kadangi jam reikia daug energijos ir vandens. Be to, vištienos šaldymas daro neigiamą įtaką aplinkai. Kiaušinių pramonės poveikis aplinkai priklauso nuo ūkininkavimo tipo (ar dedeklės laikomos narvuose, tvartuose, laisvėje). „Neekologiškiausi“ kiaušiniai yra tie, kurie gauti iš narvuose įkalintų vištų.
Pieno produktai yra antrieji pagal savo įtaką aplinkai po mėsos. Jų gavyba susijusi su ŠESD, eutrofikacija, rūgščiais lietumis. Daugiausiai energijos sunaudojama auginant gyvulius.

Produktai, kurie pagaminti naudojant pieno miltelius, taip pat turi didesnį ekologinį pėdsaką, kadangi pieno džiovinimui sunaudojama daug energijos.

Žuvų produktų vartojimo apribojimas taip pat teigiamai veiktų aplinką. Žūklė sunaudoja labai daug energijos. Be abejo, tai priklauso nuo pasirinkto žūklės būdo, pavyzdžiui, žvejyba pakrantėse yra mažiau kenkianti nei žvejyba atviruose vandenyse. Svarbu atkreipti dėmesį ir į žvejojamos rūšies populiacijos dydį bei atsistatymo galimybes, kadangi daugybė žuvų rūšių baigia išnykti.

Jānis BRIZGA,
“Vides Vēstis”, Latvija

Iš latvių kalbos („Apēdam planētu?“) vertė Ieva Vaivaraitė. Perpublikuota iš „Žaliosios Lietuvos“ NR.14 (306) su autorių sutikimu.

Šaltiniai: apskaičiavimai remiantis S.W. Souci, W. Fachmann, H.Kraut „Food Composition and Nutrition tables“. Scientific Publishers. Stuttgart. 1994. LR CSP. Latvijos Namų ūkio biudžeto ir statistikos depratamento duomenys.

***

Susiję straipsniai:

***

foto: ccsigurdas / leonwpp

4 responses

  1. Labai išsamus įrašas ir daug įdomios medžiagos. :)
    Ačiū.

  2. PATS LAIKAS PRADĖTI VALGYT ŽMOGIENĄ, GAL TAIP IŠSPRESIM EKOLOGINES ŽEMĖS PROBLEMAS

  3. Žmogėdryste paprastai spresdavo ne ekologijos, o bado problemas (pvz.: Europoje neolite arba kad ir polinezijoje prieš keletą šimtmečių ir anksčiau).

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: