Visuotinė visų (žmonių) teisių deklaracija

streets-of-indiaŠtai aš jums daviau visokią žolę žemėje, turinčią sėklą, ir visus medžius, turinčius savyje savo rūšies sėklą, kad būtų maistas jums ir visiems žemės gyvuliams, ir visiems dangaus paukščiams, ir visiems krutantiems ant žemės, kuriuose yra gyvybės dvasia, kad turėtų ko ėsti. — Pr 1, 29-30

Kai aktualijų viršūnėse vyrauja finansinė krizė, ministrų skyrimai ir kiti neapčiuopiami dalykai, sunku patraukti skaitytojo dėmesį į nepastebimą kasdienybę. Drįstu tai padaryti prisidengdamas pastarųjų dienų liūdna žinia iš Airijos, kur tūkstančiai kiaulių bus paskerstos, nes jau įvyko techninė klaida. Dar bandysiu užkabinti praeivio ausį sušukdamas: „Trečiadienį Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai sukanka 60 metų!“.

Tačiau kas sieja šias naujienas? Ar tai žmogaus teisė į sveikatą, pirkėjo teisė į kokybišką gaminį? Intrigos dėlei atidėsiu atsakymą.

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos priežastys – esminis žmonių nelygumas. Niekuomet žmonės nebuvo lygūs nei protu, nei fizine galia nei padėtimi visuomenėje. Antras pasaulinis karas sukrėtė galinguosius tiek, kad užteko ryžto paskelbti, jog nuo šiol silpnieji bus ginami visur. Akivaizdu, kad tikslas pasiektas ne visame pasaulyje, bet iš esmės žmogaus teisės gerbiamos bent jau išsivysčiusiose šalyse. Dauguma lietuvių taip pat gali būti ganėtinai ramūs, kad netikėtai nepraras gyvybės ar teisėto turto, kad galės nebijodami kalbėti su žmonėms tai, ką galvoja.

Dalis žmonių, patenkinti nusistovėjusiu gyvenimu, atkreipia dėmesį ir į kitus silpnuosius, kurie vargsta šalia ar kitam planetos gale. Pajutęs norą jiems padėti žmogus gauna pasirinkti vieną iš dviejų. Visų pirma, jis gali savęs daug neskriausti ir apsiriboti kuklia parama per labdaros organizacijas, paramos akcijas, pasirašydamas vieną kitą peticiją, kuri gali suveikti, o gali būti bevaisė – nelygu kiek politiškai subrendusi valstybė. Kita vertus, sukrėstas žmogus kovai su neteisybe gali paskirti savo gyvenimą, profesiją ar didžiąją dalį pajamų.

Reikia pastebėti, kad egzistuoja trečias pasirinkimas – nieko nedaryti. Ir jis tinka, kai atsigręži į tuos silpnuosius, kuriuos kasdien išnaudojame eiliniams savo poreikiams tenkinti. Ta pavergtoji kasta – gyvūnai, iš kurių gaminami produktai – sakykim, mėsa, pienas, odiniai batai ir kita – nuo seno tapę neatskiriama eilinio visuomenės atstovo gyvenimo dalimi, kuri, vis dėlto, atsižvelgus į mūsų techninį išsivystymą, nėra nepakeičiama. Paradoksalu, bet šiuo atveju teisės gerbiamos pasyviai: nevalgant ir neperkant iš gyvūnų pagamintų produktų.

cow-black-and-whiteGyvūnų išnaudojimo (ar panaudojimo, kad skambėtų ne taip priekaištingai) pramonė taip seniai įsukta ir taip išpuoselėta, kad bet koks protestas prieš ją virsta protestu prieš tradicijas, įpročius, ramybę bei didelės žmonių dalies gerovę: sakykim, ūkininkų, maisto pramonės darbuotojų ir apskritai visų dalyvių ekonomikos, kuri viena koja stovi ant pieno miltelių ir bekonų eksporto. Juk sunku patikėti, jog kailinių žvėrelių ferma gali būti negerai, jei jos statybą remia ES?

Kita vertus, išpuoselėtos finansinės sistemos klibėjimo metu žmonės suabejoja ekonomikos patikimumu bei esmingumu ir turi progą atsigręžti į kitas vertybes, visų pirma, ilgalaikį žmonijos moralinį tobulėjimą. Juk žmogaus teisėmis dabar ginami ir ganėtinai nereikšmingi žmonių poreikiai į vieną kitą privatumo ar nuosavybės detalę. Tačiau tai yra tik pakraštinės apraiškos puoselėjamo pamatinių vertybių masyvo, be kurio negalima išvengti globalių moralininio nuosmukio sukeltų katastrofų, tokių kaip pasaulinis karas.

Tokiu būdu galima žiūrėti į humanizmo vystymąsi kaip į pragmatišką procesą, leidžiantį apsisaugoti žmonijai nuo vidinio suirimo. Čia savo žodį taria gyvūnų teisių gynėjai, priskiriantys nežmonėms ganėtinai dirbtinę – t. y., žmogaus sukurtą – teisių sąvoką. Moralinio žmonijos tobulėjimo kelyje nepagarba gyvūnams, panašiems į žmogų savo kūno sandara, skausmo jutimu, emocijomis, yra tik dar viena kliūtis, kurios neįveikus tegalime sustoti ar ristis atgal į viduramžius.

Nebijau jaustis kitoks, sakydamas, jog nepakeista Teisių Deklaracijos preambulė kada nors gali skambėti tarsi atgyvenusios demokratijos principas, kurį perfrazuosiu taip: „Visi suaugę ir laisvi, ir neįsiskolinę Atėnų polio vyrai yra lygūs savo orumu ir teisėmis.“ Todėl šią savaitę, Tarptautinės gyvūnų teisių dienos proga, prisiminsiu ir milijardus badaujančiųjų, kurie negali leisti sau liūdėti tik dėl mylimos komandos pralaimėjimo ar devalvuotų santaupų, bet ir kitus planetos gyventojus, kurie iki mirties tematys gardo sienas.

***
Foto: cc carf (nr.1), Tudy (nr.2)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: