Žiaurus elgesys su gyvūnais

Nuo tilto numestas šunelis Lietuvoje sukėlė netikėtą reakciją (plačiau apie įvykį). Daugybė žmonių pasipiktinę tokiu siaubingu elgesiu su gyvūnu. Gyvūnais besirūpinančios organizacijos (1, 2, 3 ir kitos) sulaukė daugybės laiškų tiek iš užsienio, tiek iš Lietuvos, kuriuose reikalaujama „nedelsiant imtis veiksmų“. Veiksmų ėmėsi atitinkamos institucijos ir šią bylą lyg ir būtų galima užmiršti. Žiaurių, psichiškai nestabilių žmonių buvo ir bus. Antra vertus, vienoks ar kitoks susidorojimas su gyvūnu mūsų kraštuose nėra jokia naujiena. Nušaunant, nuskandinant, užmigdant… Ir nieko, gal tik koks vaikas ašarą nubraukia, kad „katukų gaila“, bet tik tiek. Ir nemojuoja vėliavomis žurnalistai, nesispjaudo tūkstančiai interneto komentatorių. Šįkart viskas susiklostė kiek kitaip, mat egzekutoriai patalpino filmuotą medžiagą internete ir sužeisto gyvūno kauksmas pasiekė kiekvieną. Nebeliko kur pasislėpti. Jeigu šis įvykis būtų tik aprašytas – tokio triukšmo niekada nesulauktume, juk „kai nematai, tai ir širdies neskauda“. Atrodo, kad visuomenė yra linkusi užsimerkti prieš daugybės gyvūnų patiriamas kančias kasdien, jeigu tik tie gyvūnai nėra mieli augintiniai. Mūsų kultūroje nelinkstama gailėtis paršiuko, veršiuko skerdykloje ar ankštame aptvare, nors jie jaučia skausmą ir baimę lygiai taip pat kaip šunelis. Norėtųsi, kad šis didžiulio dėmesio sulaukęs įvykis paskatintų susimąstyti, jog gyvūnai kenčia ir miršta mėsos, pieno, kiaušinių pramonėje, kailininkystėje, medžioklėje, žvejyboje ar bet kur kitur, kur žmonės juos naudoja savo reikmėms. Jie taip pat nusipelno mūsų dėmesio ir rūpesčio.

Kol dar neužmigo netikėtai pabudęs žmonių empatijos jausmas, norime pamąstymams pateikti šį tekstą:

Įsivaizduokime, kad egzistuoja toks bjaurus žmogus, pavadinkime jį Simu Sadistu, kuris savo laisvalaikį leidžia kankindamas šunis – jis mėgsta tai daryti degindamas juos litavimo lempa (arba mėtydamas juos nuo tilto). Akivaizdu, kad šuniui sukeliamos siaubingos kančios – jis kaukia iš skausmo, bando ištrūkti ir pabėgti. Jeigu mes paklaustume, kodėl jis taip elgiasi, sulauktume vienintelio atsakymo – kad tai jam suteikia malonumą. Dabar savęs paklauskime: kaip mes tai vertiname? Sąmoningai mąstantys žmonės atsakytų, kad toks Simo elgesys yra labai blogas ir neleistinas. Bet kodėl jis blogas? Dauguma pasakytų, kad dėl to, jog šuo jaučia skausmą, supranta, kad jį kankina ir siekia to išvengti. Be to, taip kankinti nėra jokios būtinybės, Simui tai nėra gyvybiškai svarbu ir jis gali linksmintis kitokiais, kančių kitiems nesukeliančiais būdais. Tikriausiai niekas nesiginčys, jog neturėtų būti kankinami ne tik šunys, bet ir katės, kiaulės, karvės, vištos ar bet kurie kiti gyvūnai. Kad ir kuriam iš jų būtų sukeliamas skausmas, mes būtume tiek pat sukrėsti ir to nepateisintume. Tad galiausiai galima sakyti, kad toks kankinimas, kurį gyvūnui sukelia Simas Sadistas, mums atrodo visiškai nebūtinas ir niekas neturėtų taip elgtis.

Jeigu dauguma žmonių sutinka su aprašyta situacija (spaudoje galime perskaityti straipsnius, smerkiančius gyvūnų kankintojus; yra išleisti įstatymai, pagal kuriuos tokie žmonės baudžiami, ir pan.), kodėl pradėjus kalbėti apie mėsos, pieno ir kiaušinių valgymą viskas staiga pasikeičia? Kodėl sutinkama su tuo, kad negalima gyvūnų kankinti dėl savo malonumo, bet tuo pačiu metu pateisinamas gyvūnų kankinimas ir žudymas dėl maisto, kuris visiškai nebūtinas? Kaip yra įrodę milijonai viso pasaulio veganų, įmanoma gyventi sveiką, aktyvų ir kūrybos kupiną gyvenimą nenaudojant jokių gyvūninių produktų. Turint galvoje, kad mėsa, pienas ir kiaušiniai nėra žmogui gyvybiškai būtini, jų naudojimui pateisinti sugalvojama įvairių priežasčių: kad tai tradicija, įprotis arba, kad tai skanu ir valgant jaučiamas malonumas. Kaip bebūtų, nė viena iš šių priežasčių nėra pakankama pateisinti žudymą. Jeigu gyvūnų valgymą ir galima kartais pavadinti tradicija, tai dar nieko nepasako apie tokio elgesio moralumą. Iš istorijos žinome, kad vergovė ar moterų teisių nebuvimas taip pat buvo laikomi „tradiciniais“ ar „natūraliais“ dalykais, tačiau dėl to šitoks elgesys netampa priimtinesnis. Įpročio tokiam maistui buvimas arba malonumas, kurį kai kurie žmonės jaučia valgydami gyvūnus ar jų produktus, yra ne ką geresni pasiteisinimai, nei pateikti Simo Sadisto, kuris gyvūnus kankina būtent dėl malonumo. Nepaisant visų šių argumentų alogiškumo, gyvūnų laisvės suvaržymas, jų nužudymas ir suvalgymas vertinamas kaip visiškai normalus veiksmas, nors tuo pačiu metu bjaurimasi žmogumi, kuris nori deginti ir kankinti gyvūną.

Šioje vietoje kai kurie paprieštaraus, kad Simas tikslingai kankina gyvūnus, kai tuo tarpu dėl maisto auginamiems gyvūnams skausmas nėra sukeliamas tam, kad jų kančiomis būtų mėgaujamąsi. Tiesa, jie nėra kasdien deginami litavimo lempomis, tačiau patiria įvairų kitokį išnaudojimą: nereta praktika yra gyvūnus kastruoti, nuraginti, atskirti jauniklius nuo motinų, laikyti dideliais kiekiais mažose patalpose ar garduose, kur jie negali net pamatyti saulės šviesos. Visa tai tik dalis to, ką vykdoma gyvulininkystės pramonės srityje. Be to, kad ir kaip besistengtume gerai elgtis su gyvūnais juos augindami, negalime gauti humaniškos ir „laimingos“ mėsos, nes kiekvienas gyvūnas, kad ir kaip norėtų gyventi, galiausiai vis tiek nužudomas. Taigi nors galima sakyti, kad dėl maisto auginami gyvūnai nėra kankinami tik tam, kad juos kankinti, to vistiek negalima pateisinti, nes žmonėms gyvūninių produktų valgymas tiesiog nebūtinas. Mes galime visai nesunkiai nustoti valgyti mėsą, kiaušinius ar pieno produktus, tapti veganais ir neprisidėti prie gyvūnų kankinimo bei žudymo. Kaip kad galime gyventi nekankindami gyvūnų juos degindami, lygiai taip pat galime gyventi ir nežudydami jų maistui ar kitokiems tikslams. Abiem atvejais tereikia noro ir supratimo, kad joks malonumas ar tradicija nepateisina skausmo sukėlimo ir gyvybės atėmimo.

Įdomi detalė: tikrame pasaulyje Simas būtų nubaustas už gyvūnų kankinimą, nebent įsidarbintų skerdykloje, kurioje darydamas panašius dalykus tiesiog dirbtų savo darbą ir net gautų atlyginimą.

Parengta pagal Gary Francione bei Bob ir Jenna Torres medžiagą.

Ieva Vaivaraitė

* * * * *

Foto: animal.lt, Bill Adams

9 responses

  1. Ziauru.
    Pas mus gyvena: Nifa(Nefertyti),Storas(Cezaris),Taške,Neta,Kučius(Zvairus bantitas) – cia katinai ir kates + 2 metu Lora (dogas,kale) + Čiunia (4 metu ziurke-degu).Ir jauciu dar atsirast kitu is lauko .Bent jau pas mus kol kas seima – buna skandalu tarp keturkoju,bet del demesio is musu puses,kam meguoti lovoje,kam ant stalo ir pan…Bet musti,bausti cia nonsensas.

  2. Apie gyvūnų žudymą maistui…

    Gamtoje visi vienas kitą ėda (turiu galvoje plėšrūnus). Plėšrūnas pagal apibrėžimą yra gyvūnas, mintantis kitais gyvūnais, kuriuos pats sugauna, papjauna arba užkapoja. Evoliucijos bėgyje žmogus nustojo kitus gyvūnus gaudyti, pradėjo juos auginti maistui. Visiem žinoma tiesa. Bet taip pat tiesa ir tai, kad žmogus nustojo rankioti augalus ir juos pradėjo auginti. Tačiau TIK iš žemdirbystės jis niekada negyveno (na aišku išskyrus kai kuriuos socialinius/religinius sluoksnius ir kastas). Kodėl?

    1. Yra atvejų, kai gyveno ir gyvena. Aišku, ne ištisos visuomenės, tačiau pavieniai žmonės tai yra pasiekę. Tereikia noro ir tam tikrų žinių.

      Vis gi turiu priminti, jog vien argumentas iš senumo yra loginė klaida . Todėl būtų gerai, jeigu savo nuomonę pagrįstumėt kažkuo konkretesniu.

  3. Aš ir neneigiu fakto kad tam tikra dalis žmonių maitinosi vegetariniu ar vien tik augaliniu (veganišku) maistu.Bet kalbant apie populiacija, o ne apie pavienę socialinę grupę visgi tenka konstatuoti faktą, kad dauguma buvo ir yra mėsaėdžiai.Nelabai suprantu kuo užkliuvo taip vadinamas senumas? Žmogaus evoliucija? Senovės istorija? Gerai, kalbam apie homo sapiens sapiens. Toli nesižvalgysim, imam kad ir Lietuvą (mūsų protėvius). Pirmieji gyventojai pasirodė paleolito pabaigoje prieš X tūkst. m. p.Kr. Jie buvo medžiotojai ir rankiotojai. Reikia pasakyti kad jie buvo mėsaėdžiai. Mėsos vartojo daug, nes gyveno praktiškai tik iš medžioklės. Aišku valgydavo ir augalus (šakneles, žoleles, sėklas ir pan.). Reikalas tame, kad valgant tik mėsa organizme susidaro didelis azoto perteklius ir norint jį pašalinti reikia bent žolės “užgraušti”. Beja šunys ir katės nors yra mėsaėdžiai taip pat kramto žolę (taip elgiasi ir laukiniai plėšrūnai). Nera prasmės nagrinėti mezolitą, nes šiame laikotarpyje į racioną atėjo žuvis. Na neolitas tai žemdirbystės pradžia.Pirmieji sukultūrinti augalai ir pan. Daug nerašysiu, pasakysiu tik tai ką jau anksčiau sakiau – nežiūrint to, kad žmogus pradėjo auginti augalus ir jais maitintis (sakyčiau, net gausiau nei iki tol) jis mėsos neatsisakė. Ir po šiai dienai valgo, nors būtent dabar yra kaip niekad iki tol istorijoje palankios sąlygos maitintis nevartojant mėsos produktų (nes maisto įvairovė yra labai didelė (juk būtent dėl jos labiausiai ir pergyvena visi mėsaėdžiai, nes jiems atrodo, kad atsisakius mėsos jie labai “nuskurdins” savo racioną)). Ar čia aš pakankamai konkrečiai viską išdėsčiau?

  4. Ačiū, viską išdėstei aiškiai. Bet… kuo tai siejasi su straipsniu, kuriame dabartiniams žmonėms siūloma pereiti prie pilnavertės augalinės mitybos? Ar nori pasakyti, jog apie tai nereikėtų kalbėti, nes istoriškai tokių atvejų buvo labai nedaug?

  5. Manau būtent dėl labai ilgos mėsos valgymo istorijos/tradicijos/panašiai dabartiniam žmopgui ir sunku pereiti prie augalinės mitybos. Daugelis kaip valgė mėsą taip ir valgo ir nieko nenori girdėti apie tai, kad reiktų bent jau sumažint jos vartojimą. Praktiškai tik išgirdęs iš gydytojo verdiktą, kad mėsos jam nebegalima valgyti, žmogus susimąsto. Tiesa sakant, pačiai yra buvę, kad šaipėsi šaipėsi toks vienas prietelius, kol kažkas jam ten su kepenim ir kasa nutiko… dabar doras vegetaras…

    Straipsnis, aišku, susimastyti verčia, bet kad pasibels į kiekviono iš mūsų širdį, abejoju.

  6. Aš noriu pasakyti, kad ilgametė (tiesiog tūkstantmetė) mėsos valgymo tradicija (ar kaip ją pavadinti) yra giliai įsišaknijus žmonėse. Be to šiais laikais kad valgyt mėsą pačiam žudyti nieko nereikia. Taigi daugelis apie mėsos atsiradimo ant stalo aplinkybes retai susimąsto. Kita vertus tie kurie papjauna kokį gyvulį (pvz., kaimiečiai) nelabai dėl to suka galvas ir mėsos atsisakyti nežada. Ir gali jiems kiek nori pasakoti apie gyvūnų teises ar kad mėsą valgyti nesveika.
    Praktiškai tik gydytojui pasakius, kad reiks atsisakyti mėsos, žmogus susimąsto (bet šiuo atveju jis mėso nevalgo ne iš gailesčio gyvūnui).

  7. Net neabejoju, kad straipsnis nepaveiks visų jį perskaičiusių ir kad kai kurių žmonių požiūrį į gyvūnus pakeisti yra labai sunku. Tačiau nenoriu sutikti, jog tai reiškia, kad apie veganizmą ar gyvūnų teises reikia apskritai nekalbėti. Kiekvienas šių temų viešinimas yra žingsnelis į priekį ir bent truputį keičia situaciją.

  8. […] Go to comments Neseniai spaudoje nuskambėjo istorija apie nežmonišką elgesį su šuneliu numestu nuo tilto. Bet ne ką barbariškesni veiksmai vyksta visų žiūrovų akivaizdoje – šiuo metu […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: