Gyvūnai ir mes (I)

Įsivaizduokime, kad yra toks žmogus vardu Simas, kuris mėgsta deginti šunis. Skausmo sukėlimas kitiems jam yra malonus ir linksmas laiko praleidimo būdas, o gyvūnai tėra patogūs to taikinys. Jeigu Simas kalbėtų nuoširdžiai, jis pripažintų, kad mėgaujasi kiekviena tokio savo elgesio minute. Paprasčiau tariant, šis žmogus yra sadistas.

Sakykime, kad istorija apie Simą susidomi žiniasklaida ir jo elgesys tampa žinomas visos šalies mastu. Tai nesunku įsivaizduoti, nes yra buvę daugybė atvejų, kuomet siaubingai kankinamus gyvūnus sužinojo visa Lietuva. Labai tikėtina, kad Simo atvejis taip pat visiems sukeltų šoką ir jį pasmerktų dauguma žmonių, nepaisant jų gyvenamosios vietos, politinių pažiūrų ar socialinės padėties. Išskyrus tikrus sociopatus, niekas nesakytų, jog Simo elgesys yra pagirtinas.

Didelė dalis žmonių apie Simą tikriausiai išgirstų vakarienės metu žiūrėdami televizijos žinias. Valgydami kepsnį su bulvėmis jie dalintųsi nustebimu, jog vis dar esama tokių nesveikų žmonių. Kitas žiūrovas, kramtydamas vištieną, pasakytų, jog baisu, kad kažkas gali būti toks beširdis. Kažkur kitur, mergina jau ruoštųsi valgyti picą su sūriu, tačiau išgirdusi baisią naujieną nuliūstų ir apkabintų šalia esantį savo šunį. Kaip ir dauguma žmonių, ji nesuvoktų, kad kažkas gali kankinti tokią pačią būtybę, kokią ji tik ką buvo apkabinus.

Aprašyti įvykiai kartojosi tūkstančius kartų, kada žmonės išgirsdavo apie Pipirą, šunis, kuriuos paaugliai kankino pildami jiems į šnerves klijus, ar kitus žiaurumo atvejus. Daugybė žmonių išreiškė savo pasipiktinimą tuo pat metu sėdėdami prie stalo, nukrauto valgiais iš mėsos, kiaušinių ar pieno, net nesusimąstydami, jog šitaip jie ne mažiau prisideda prie žiauraus elgesio su gyvūnais, niekuo iš esmės nesiskiriančiais nuo Simo deginamų šunų. Maža to, šių žmonių pasiteisinimas – kad gyvūninis maistas yra skanus arba tradicinis – nėra kažkuo geresnis už tą, kurį pateikia Simas.

Aprašyta istorija parodo tai, ką profesorius Gary Francione įvardina kaip „moralinę šizofreniją“: nors sutinkame, kad gyvūnams neturėtume sukelti „bereikalingo“ skausmo, mes, kaip visuomenė, pateisiname jų kankinimą dėl priežasčių, kurios toli gražu negali būti pavadintos „reikalingomis“. Simo atveju mes nesunkiai matome, jog šuns deginimas dėl malonumo yra nebūtinas ir žiaurus. Mes esame tikri, jog niekas neturėtų taip elgtis, nes šunys yra jautrios būtybės, prieš kurias mes turime jausti įsipareigojimą jų nekankinti.

Tikriausiai bus nemažai tokių, kurie gyvūninio maisto valgymą ir šuns deginimą laikys nesulyginamais dalykais. Dažniausiai pagrindinis argumentas yra tai, kad gyvūnų žudymas dėl maisto gali būti pateisinamas, nes yra mums būtinas. Daugelis tiki, kad gyvūnai turi dėl mūsų mirti, nes mes kitaip neišgyventume. Prie to būtų pridedama, jog tokia jau gamtos tvarka, kad vienos būtybės turi mirti dėl kitų, o mes, žmonės, būdami mitybos grandinės viršuje, neturime kitos išeities kaip tik su tuo susitaikyti. Tuo tarpu tiems, kuriems „gaila gyvūnų“, siūloma ieškoti mėsos kaime, iš mažų ūkių, kurių savininkai myli savo augintinius ir augina juos „geromis“ sąlygomis. Bet iš esmės buvimas mitybos grandinės viršuje yra kruvinas dalykas ir kitos išeities nėra.

Bet ar tikrai? Ar mes privalome valgyti mėsą, kiaušinius, pieną, kad gerai gyventume ir būtume sveiki? Atsakymas – tikrai ne. Iš tiesų, vis daugiau ilgamečių klinikinių tyrimų rodo, jog gyvūninių produktų atsisakymas gali būti sveikesnis pasirinkimas. Žinant, kad mes galime puikiausiai išsiversti nevalgydami gyvūninio maisto, lieka paklausti, kuo mes tuomet pateisiname milijardų gyvų būtybių išnaudojimą, kankinimą, žudymą? Pasirinkimų lieka nedaug: „taip aš valgau visą gyvenimą“, „tokia mūsų kultūra, tradicijos“, galiausiai – „gyvūniniai produktai yra skanūs“. Bet jeigu mėsa, kiaušiniai, pienas yra nebūtini ir mes galime prasimaitinti nepriversdami kažkieno kentėti ar mirti, kuo tik ką pateikti pasiteisinimai skiriasi nuo tų, kuriuos išsako Simas? Abiem atvejais gyvūnų kankinimas nėra būtinas, tačiau šunų deginimas yra pasmerkiamas, o žiaurumas susijęs su mėsos, pieno, kiaušinių gavimu sulaukia pritarimo.

Suvalgom ar laikom kaip augintinį?

Su požiūriu į gyvūnus susijusi moralinė šizofrenija yra taip giliai įsišaknijus, jog žmonės gali nuoširdžiai smerkti Pipiro numetimą nuo tilto tuo pat metu valgydami sumuštinį su dešra arba būdami apsirengę kailiniais. Mes suvokiame, jog šunys yra jautrūs, t.y. jie sąmoningi, jaučia skausmą, malonumą, siekia likti gyvi. Būtent dėl šių savybių mes jaučiame įsipareigojimą jų nekankinti, nežudyti. Tas pats galioja ir karvėms, kiaulėms, vištoms ir visiems kitiems gyvūnams, kuriuos daugelis vertina visų pirma ne kaip jaučiančias būtybes, o kaip tam tikros naudos nešėjus – „mėsinius“, „pieninius“, „dedančius kiaušinius“ ir pan. Tačiau tiek šunų ar kačių, tiek fermų gyvūnų jautrumas turėtų mus įpareigoti į juos žiūrėti kaip į vienodus. Lygiai kaip nepateisiname šuns deginimo dėl malonumo, taip turime nepateisinti ir karvės ar kiaulės skerdimo dėl malonumo jaučiamo valgant jų mėsą.

Gyvūnai turi iš esmės tokią pačią skausmą ar malonumą gebančią jausti nervinę sistemą kaip ir mes. Tai pripažįsta net ir įstatymai, draudžiantys sukelti „bereikalingą“ kančią ir įpareigojantys rasti pusiausvyrą tarp žmonių bei gyvūnų poreikių. „Humaniško“ elgesio principas reikalauja, kad esant kitokiems būdams patenkinti žmonių poreikius, jie turėtų būti pasirenkami vietoje gyvūnų naudojimo. Nepaisant to daugybė kančios gyvūnams yra sukeliama tik dėl malonumo, pramogų ar patogumo – priežasčių, kurių niekaip negalėtume pavadinti „būtinomis“.

Kokia galėtų būti išeitis iš čia aprašytos moralinės šizofrenijos? Pasirinkimai yra du. Arba mes nekeičiame savo elgesio su gyvūnais ir sutinkame, jog visos pastangos išvengti „bereikalingo“ skausmo sukėlimo yra farsas, arba pripažįstame, kad gyvūnai turi moraliai reikšmingus poreikius, į kuriuos mes turime atsižvelgti ir pakeisti savo elgesį.

Bus daugiau… (-> Antra dalis)

Nuotraukos miscpix, oskarpall, Deadly Knitshade

19 responses

  1. Sutinku su mintimis, tačiau kodėl negali būti ir tarpinio varianto? OK, žmogus pripažįsta, kad valgo mėsą ir tokiu būdu žudo gyvūnus. Tačiau juk tai nereiškia, kad jam negaila nukankinto šuns. Taip tai nesutapatinami dalykai, nes vienu atveju ir kankini, ir saugai. Tačiau gal tai daug geriau, negu abiem atvejais nesaugoti ir abiem atvejais kankinti? (Suprantu, kad tobula būtų, kai abiem atvejais būtų saugoma.)
    Kitas klausimas – dėl pieno. Kiek žinau, nepamelžta karvė gali ir nudvėsti nuo uždegimo. Kaip vegetarai/veganai žiūri į tai? Ar melžimas ir pieno vartojimas yra jau taip blogai?
    Iš anksto ačiū už atsakymus :) (Beje, aš pats ne vegetaras, stengiausi ne vieną kartą, bet veltui).

    1. Taip, tarpinis variantas gali būti ir galima sakyti, kad jis šiuo metu ir yra. Gyvūnai suskirstyti į tam tikras funkcines kategorijas, iš kurių vieni yra mylimi ir tapę šeimos nariais, kiti yra valgomi, treti tinka medžioklei ar žvejybai, dar kitus galima ištreniruoti, kad mus palinksmintų cirkuose, delfinariumuose, ir t.t. Tad tie, kurie patenka į mylimųjų kategoriją, yra mylimi, o tie kur skanūs – yra valgomi. Nors abiem atvejais tai yra ta pati sąmoninga jaučianti būtybė.

      Kalbant apie pieną, jį iš karvės gertų veršiukas ir jokie uždegimai nekiltų. Tačiau jis po gimimo greitai atskiriamas ir nužudomas, o jeigu lieka gyvas, tai kurį laiką pieną dalinasi su žmogumi arba apskritai gauna pakaitalus. Aišku, prie viso to prisideda ir moderni selekcija, kuri per paskutinius kelis dešimtmečius išvedė 6-8 ar net 10 tonų pieno per metus duodančias karvių veisles.

      Prašom :-) (kodėl nepavyksta tapti vegetaru?)

  2. Tarkim,pasaulyje išaušta toks rytas, kai atsikėlę žmonės supranta, jog daugiau nebevalgys mėsos…
    Visos fermos su gyvūnais paleidžiamos savieigai ir štai tada turime krūvas, tuntus klajojančių gyvūnų, kuriais niekas nesirūpina, nes nėra naudos. Dabartiniai “mėsiniai” gyvuliai, manau, sunkiai beišgyventų laukinėmis sąlygomis.
    Toks scenarijus geresnis?

    1. Toks scenarijus iš fantastikos knygos :-) Juk nebus taip, kad visas pasaulis per naktį apsivers. Socialiniai, kultūriniai pokyčiai vyksta labai iš lėto, palaipsniui, todėl laiko persiorientuoti užteks visiems pakankamai.

      Kitas dalykas – niekas nesako, kad reikia prie gamtos neprisitaikiusius gyvūnus paleisti į laisvę. Jeigu mes atsakingi už jų atsiradimą, tai turime būti atsakingi ir už jų išgyvenimą. Tai reikštų, kad mums reikėtų pasirūpinti esamomis gyvomis karvėmis, kiaulėmis ir pan., tačiau jų neveisti ir neišnaudoti. Visgi tokių situacijų realybėje maža, nes negirdėjęs, kad koks ūkininkas staiga nuspręstų neskersti savo mėsinių galvijų bandos ir jais pasirūpinti iki jų natūralios mirties.

  3. Aprašei esamą padėtį gyvenime. Tai yra gyvenimo taisyklės, kurias reikia priimti ir jų laikytis. O spręsti ką dėti į burną – tai kiekvieno pasirinkimo kelias.

    Tad, gyvūnų žudymas dėl malonumo daugeliui žmonių įgimta ir duota gamtos. O ir augalus, žiūrėk, atsiras kas pradės ginti. Tada beliks šokti nuo 12 aukšto žemyn galva ir tai bus teisingiausias kelias (pasaulis labai blogas :)

    Pirmas žingsnis yra suvokti kokiame pasaulyje gyvename.
    Antras – suformuoti savo požiūrį į jį.
    Trečias – pasirinkti savąjį kelią: mėsa, daržovės arba daugiaaukštis :)

  4. Tada tolimesnis klausimas – ar palikus veršiukus, karvės liktų sveikos ir pienas būtų suvartotas? Kadangi nelabai gaudausi karvės fiziologijoje, tai nežinau. Ar palikus karvę gyventi savarankiškai, tas pienas būtų suvartotas ir nekiltų uždegimų?

    Nepavyko tapti vegetaru dėl socialinės padėties (supanti aplinka), dėl nesugebėjimo maitintis tik vegetarišku maistu (nekalbant net apie veganišką) ir dėl per didelių resursų, laiko ir pinigų reikalavimų šiam dalykui. Na, ir aišku, dėl nuo vaikystės esamo stipraus pomėgio rūkytai, vytintai mėsai.

  5. Visas pieno atsiradimo procesas yra toks: telyčios, sulaukusios reikiamo amžiaus, yra dirbtinai apvaisinamos, atsiveda veršiuką ir, kaip bet kurie kiti žinduolių klasės gyvūnai, pradeda duoti pieną. Veršiukas atskiriamas, karvė aktyviai melžiama ir tai skatina ją gaminti dar daugiau pieno. Visgi po kelių mėnesių pieno kiekis pradeda mažėti ir ūkininkai tai žinodami jau prieš tai būna karvę vėl dirbtinai apvaisinę. Gimsta veršiukas, vėl suintensyvėja pieno gamyba ir toks ciklas kartojasi keletą metų, kol karvė tampa nepelninga ir keliauja į skerdyklą.

    Tad jeigu prie karvės nuo pat pradžių paliktume tik veršiuką, kuris neišgertų visko iki paskutinio lašo, kaip kad išmelžia žmonės, ir palaipsniui pereidamas prie kitokio maisto apskritai mažiau žystų, tai karvė ir neduotų tokio kiekio pieno, kokį iš jos sugeba išgauti žmogus. O jeigu nebūtų tų mano minėtų ~6-8 tonų pieno per metus, tai karvei nekiltų ir visos su didžiuliu pieno kiekio susijusios problemos. Aišku, jeigu veršiuką paliktum prie kelių metų karvės, kuri lig tol buvo intensyviai melžiama, tuomet situacija visai kitokia ir tikėtina, kad tai nebūtų geras sprendimas. Tačiau reikia pažvelgti į visą platesnę situaciją, kaip iki to prieinama.

    1. Supratau, viso to nežinojau. Ačiū už info.

  6. Jeigu ne žmogus, tai kiti mėsėdžiai vistiek žudys ir valgys silpnesnius mitybinėje grandinėje. Tokia gamtos tvarka. O tai, kad mes esame sąmoningos būtybės, galinčios rinktis, apsispręsti, atsisakyti, neturi reikšti, jog turime tapti vegetarais ar persikelti gyventi į kaimą ir patys pradėti auginti sau gyvūnėlius. Kaip tik manau, savo augintą ir mylimą gyvūną bus daug žiauriai žudyti vardan maisto.
    Beje, ne vienas straipsnis buvo, kad ir augalai yra gyvos būtybės, sudarytos iš ląstelių. O pastorosios tikrai gyvybės šaltinis. Tai tada išvis nesimaitinti?
    Beje, lyginti Pipiro istoriją ir pramoninę gyvulininkystę, tai tikrai nelogiška. Taip, pramoninė gyvulininkystė yra blogis, bet ne todėl, kad gyvuliai vėliau žudomi, o todėl, kad sąlygos auginimo yra tragiškos. Teko skaityti apie paukščius, kurie per visą gyvenimą nė karto neištiesia savo sparnų, kurie dėl genetinių pakeitimų veisimo metu kenčia didelius skausmus dėl itin didelės krūtinės, kuri spaudžia vidinius organus ir t.t. Bet problema yra gilesnė – ne todėl, kad valgome mėsą, o todėl, kad žmonių populiacija auga kaip ant mielių. Dėka medicinos pasiekimų išgyvena vis daugiau žmonių, dėka civilizacijos galima gyventi labai tankiai apgyvendintose vietose, t.t. O maitintis kažkuom reikia. Ar pamaitinsite visus be mėsos?

    1. Tiesiog greitas komentaras dėl „ar pamaitinsite visus be mėsos“ – perėjimas prie veganiškos (arba labiau vegetariškos) mitybos turėtų didelę įtaką pasaulinio bado problemos išsprendimui, kadangi mėsos gamyba, palyginus su augaliniu maistu, nėra labai efektyvi dirbamų plotų, vandens ir energijos panaudojimo prasme, todėl auginant augalus tiesioginiam suvartojimui būtų įmanoma išmaitinti žymiai daugiau žmonių.

  7. Rimas :

    Jeigu ne žmogus, tai kiti mėsėdžiai vistiek žudys ir valgys silpnesnius mitybinėje grandinėje. Tokia gamtos tvarka. O tai, kad mes esame sąmoningos būtybės, galinčios rinktis, apsispręsti, atsisakyti, neturi reikšti, jog turime tapti vegetarais

    Su mąstymu “jei ne aš, tai kiti” galima pateisinti daugybę dalykų: “jeigu aš nepavogsiu, tai kiti pavogs”, “jeigu aš nešiukšlinsiu, tai kiti vistiek prišiukšlins”, “jeigu ne mano kompanija atidarys šalyje X batų fabriką ir už centus įdarbins vaikus, tai konkurentai padarys tą patį”, ir t.t. Man tokia logika nepriimtina ir pasisakau už asmeninę atsakomybę. Nesvarbu, kad aplinkiniai išnaudos silpnesniuosius, aš pats prie to nenorėsiu prisidėti.

    ar persikelti gyventi į kaimą ir patys pradėti auginti sau gyvūnėlius. Kaip tik manau, savo augintą ir mylimą gyvūną bus daug žiauriai žudyti vardan maisto.

    Kad dėl maisto nieko žudyti nereikia, išsimaitinti galima ir be to.

    Beje, ne vienas straipsnis buvo, kad ir augalai yra gyvos būtybės, sudarytos iš ląstelių. O pastorosios tikrai gyvybės šaltinis. Tai tada išvis nesimaitinti?

    Taip, augalai gyvi, tačiau jie nejaučia skausmo, nėra sąmoningi, tad ir atsakomybe prieš juos turime kitokią nei prieš gyvūnus.

    Beje, lyginti Pipiro istoriją ir pramoninę gyvulininkystę, tai tikrai nelogiška. Taip, pramoninė gyvulininkystė yra blogis, bet ne todėl, kad gyvuliai vėliau žudomi, o todėl, kad sąlygos auginimo yra tragiškos.

    Sulyginamos buvo priežastys, dėl kurių žmonės gyvūnams sukelia skausmą ar mirtį, o ne patys įvykiai/sritys. Beje, kodėl manai, kad gyvūno kankinimas yra blogis, o žudymas – ne?

  8. Asmeniškai Rimui neprieštaraučiau , gerbdamas žmogaus gilų supratimą apie šio gyvenimo ir gamtos dėsnius. Rimai, kiek tau metų ? (Klausiu ne sau)

  9. O augaliukai negyvi organizmai ir jiems neskauda ane? Kodėl sugalvojot kad labiau mąstanti būtybė (gyvūnas vs augalas) turi sielą, o augaliukai sielų neturi? Juk jie irgi gyvi organizmai. Mano galva visa tai yra kraštutinumas. Visą žmonijos istorija buvo medžiojama ir valgoma gyvūnija. O čia staiga ima aiškėti, kad visą žmonijos istorija ėjom ne ta linkme. O medžiai iš kurio gaminama tavo kėdė, grindys, spinta, stalas, popierius? Šuo už kurį tu nusprendi kaip jis gyvens, ką valgys ir kur bėgios? Katinas kurį iškastruoji nes tu žinai, kad jam taip geriau. Kodėl mes leidžiam sau spręsti viską? Kas mes tokie, kad nuspręstume kas ir kam yra gerai ir blogai? Kodėl plėšrūnas eina ir medžioja ir nesuka sau galvos dėl to? Galėčiau ir aš gyventi be mėsos, bet ne todėl, kad kažkas nusprendė, kad tai yra blogai ir gyvūnai dėl to jaučiasi blogai. Tai tik mūsų nuomonė, nieko nepagrįsta. Juk mes valgom gyvus organizmus ar tai sudėtingesnis organizmas gyvūnas ar augalas.

    1. mop :

      O augaliukai negyvi organizmai ir jiems neskauda ane? Kodėl sugalvojot kad labiau mąstanti būtybė (gyvūnas vs augalas) turi sielą, o augaliukai sielų neturi? Juk jie irgi gyvi organizmai.

      Taip, augalai gyvi, tačiau jie nejaučia skausmo, nėra sąmoningi, tad ir atsakomybe prieš juos turime kitokią nei prieš gyvūnus. O sielų klausimas čia apskritai neaptarinėjamas.

      Kodėl mes leidžiam sau spręsti viską? Kas mes tokie, kad nuspręstume kas ir kam yra gerai ir blogai?

      Kas labiau sprendžia “kas kam yra gerai ir blogai” – žmogus, kuris leidžia gyvūnui gyventi laisvai, kaip jis pats nori, ar žmogus, kuris gyvūną pagauna, uždaro ir išnaudoja saviem tikslams?

      Kodėl plėšrūnas eina ir medžioja ir nesuka sau galvos dėl to?

      Plėšrūnas nesukau sau galvos, nes jis nepasižymi tokiom proto galimybėm kaip suaugęs sveikas žmogus. Dėl šios priežasties mes mąstom už save ir galime rinktis kaip elgsimės vienu ar kitu atveju.

      Galėčiau ir aš gyventi be mėsos, bet ne todėl, kad kažkas nusprendė, kad tai yra blogai ir gyvūnai dėl to jaučiasi blogai.

      Sakai, kad kažkas išsigalvojo, jog kankinamas gyvūnas jaučiasi blogai, o iš tikrųjų jam nerūpi, kas su juo daroma, arba jam tai netgi patinka?

      Tai tik mūsų nuomonė, nieko nepagrįsta.

      Gyvūnų arba žmogaus teisės nėra tik kažkieno nuomonė. Yra daugybė argumentų, kurie jas daro pagrįstas, tereikia tik plačiau tuo pasidomėti.

      1. Apie ką ir kalbu, kad mėsos mes va matai nevalgom, o kačiuką kastruojam, šuniukui antsnukį dedam, kitus gyvūnėlius narveliuose laikom ir leidžiam vaikams su jais “žaisti”. Tai čia jau ok?

        1. Žinoma, kad ne OK. Antroje įrašo dalyje aiškiai pasakyta, kad mes turime ieškoti alternatyvų gyvūnų sudaiktinimui, nenaudoti jų kaip priemonių savo tikslams pasiekti.

          Kalbant apie augintinius, mes turime prižiūrėti tuos, kurie negali savimi pasirūpinti gamtoje, tačiau tuo pat metu reikia neremti jų prekybos, veisimo.

      2. Jau keliamos hipotezės, jog augalai jaučia :) Deja, skaičiau apie tai gan seniai, tai tik šiaip prisiminsiu, neteiksiu argumento. Buvo tiriami sengirės medžiai jų kirtimo metu – kaip reagavo apskritai į miško kirtimą ir garsus, ir kaip reagavo į paties kirtimą. Deja, skaičiau taip seniai, jog pamenu tik faktą, kad įdomių teorijų išvesta :)

  10. puikus straipsnis ir nuostabios mintys. Sutinku, kad tik absoliutus veganizmas yra teisingas gyvunu teisiu klausimo issprendimas. Vistik, manau, jog reiketu eiliskumo kovoje uz gyvunu teises ir pirmoje vietoje visas jegas mesti siekiant cirku, zoologijos sodu, zooparduotuviu, gyvunu turgu uzdarymo. Veliau skatinti zmones atsisakyti gyvuneliu kalinimo namuose (ziurkenu, papugeliu, egzotiniu gyvunu) gal net ir kalbinti atsisakyti kaciu bei sunu specialaus veisimo… Ir taip toliau step by step. O jei zmonem staiga – veganizmas! – buna didelis sokas :)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: