Gyvūnai ir mes (II)

… (pirma dalis)

Kokia galėtų būti išeitis iš čia aprašytos moralinės šizofrenijos? Pasirinkimai yra du. Arba mes nekeičiame savo elgesio su gyvūnais ir sutinkame, jog visos pastangos išvengti „bereikalingo“ skausmo sukėlimo yra farsas, arba pripažįstame, kad gyvūnai turi moraliai reikšmingus poreikius, į kuriuos mes turime atsižvelgti ir pakeisti savo elgesį. Pastarasis žingsnis reikalautų, jog mes vienodus gyvūnų ir žmonių interesus vertintume vienodai. Nors akivaizdu, jog šių dviejų grupių atstovai yra skirtingi daugeliu savybių (tarkime, mes turime aukštesnį intelektą nei žuvys, o šios gali plaukioti geriau nei žmonės), tačiau mes visi esame vienodi savo sąmoningumu, gebėjimu jausti skausmą ar malonumą. Šios bendros žmonių ir gyvūnų savybės turėtų būti vertinamos kaip lygiavertės, t.y. mes turime neiškelti savų antraeilių interesų (patirti malonumą, pramogą ir pan.) dėl gyvūnų pirmaeilių (negyventi skausme, likti gyviems ir pan.) ir jų kankinimo nepateisinti lygiai kaip nepateisiname žmonių kankinimo.

Užrašas: Ar tu tuo pasipiktinęs? Ar tu tuo vis dar pasipiktinęs? Vertink vienodai.

Vienodas vertinimas reikštų, jog gyvūnai neturėtų būti naudojami kaip priemonės mūsų tikslams pasiekti, jie taptų nebe daiktais. Šiuo metu taip nėra. Praktiškai kiekvienas gyvūnas yra kažkieno nuosavybė, kiekvienas iš jų turi savininką, kuris gali su jam priklausančiu gyvuoju turtu elgtis kaip tinkamas. Ūkininkas gali pirkti ir parduoti karves; laboratorijos darbuotojas gali užsisakyti pelių, kurios užkrėstos tam tikrom ligom; aš ir tu, jeigu tik panorėtume, galime laisvai įsigyti dėl tam tikrų išskirtinių savybių išvestą šunį ar katę. Gyvūnų buvimas nuosavybe yra toks įprastas dalykas, kad retai susimąstome, kokią įtaką tai turi gyvoms būtybėms. Pavyzdžiui, jeigu kažkam atsibosta jo šuo ar katė, tas žmogus gali augintinį parduoti už bet kokią kainą, kokia tik jam pasirodys tinkama. Jeigu gyvūnas turi nemažą rinkos vertę, jūs galite jį įforminti kaip užstatą bankui prašydami paskolos. Galiausiai, prireikus jūs savo augintinį galite tiesiog nužudyti. Trumpiau tariant, gyvūnai yra visiškai priklausomi nuo jų šeimininkų malonės.

Tas pats galioja fermų gyvūnams. Pavyzdžiui, vištos dedeklės keliauja į skerdyklą tą pačią dieną, kai nustoja nešusios pelną. Visi šių paukščių gyvenimo aspektai priklauso tik nuo jų savininko sprendimo: kur jos gyvens, kuo ir kada maitinsis, ką gers, kada mirs… Paukštyno savininkas gali nuspręsti vištas laikyti laisvas arba sugrūstas į mažus narvus, nužudyti jas nukirsdamas galvą arba pasirinkdamas modernesnius būdus – uždusindamas dujomis. Visa tai rodo, jog višta yra daiktas, o jos vertė priklauso tik nuo savininko požiūrio. Gyvūnas paverčiamas į priemonę siekti kažkieno kito tikslų, jis tampa preke. Nė vienas nenorėtume, kad tai nutiktų su mumis ar kitais žmonėmis, tačiau palaikome tokį požiūrį į gyvūnus.

Svarbu prisiminti, jog istorijoje egzistavo panaši situacija ir su žmonėmis. Vieni buvo šeimininkai, kiti – nuosavybė, naudojama tik kaip priemonė pirmųjų tikslams pasiekti. Mes tai vadiname vergija ir ji veikė panašiais principais kaip ir dabartinis gyvūnų sudaiktinimas. Laikui bėgant ją pasmerkėme ir pripažinome, jog žmonės turi vidinę vertę, nepriklausomą nuo jų sugebėjimo atnešti naudą kitiems. Mes nepritartume, pavyzdžiui, sunkiomis psichinėmis ligomis sergančių žmonių naudojimui medicinos bandymuose. Ši pamatinė teisė – nebūti vertinamam kaip daiktui, kurį kiti vos užsigeidę gali naudoti savos naudos gavimui – yra mažų mažiausia, ką privalo turėti visi moralinės bendruomenės nariai. Nors ji paprasta, tačiau tuo pat metu yra ir labai svarbi, be jos buvimo neįsivaizduojamas visų kitų teisių egzistavimas. Visi mes norime, kad nebūtume kitų nuosavybe ir tą pačią teisę suteikiame aplinkiniams, nepaisydami jų amžiaus, fizinių sugebėjimų, protinių savybių ar kitų požymių.

Jeigu mes norime pakeisti dabartinę gyvūnų padėtį, turime juos priimti į savo moralinę bendruomenę, kaip kad anksčiau į ją buvo priimti vergiją kentėję žmonės. Gyvūnai neturėtų būti mūsų nuosavybė, kurios vertę nulemia rinkos pokyčiai. Jie neturėtų būti vertinami kaip daiktai, kurių galima atsikratyti vos tik jie nustoja nešę naudą. Galiausiai mes į gyvūnus neturėtume žiūrėti kaip į priemones, kurias galime išnaudoti saviems tikslams. Jų sąmoningumas, gebėjimas jausti skausmą ir malonumą yra pakankama priežastis, kad mes suteiktume jiems pamatines teises ir pripažintume jų vidine vertę. Tai reikštų, kad mes neturėtume gyvūnų išnaudoti, kankinti, žudyti dėl pramogos, malonumo, patogumo, tradicijų ar kitokiais atvejais, kai to galima išvengti.

Šiuo metu žmonija naudojasi savo privilegijomis prieš kitas gyvūnų rūšis. Daug žmonių mėgsta nešioti kailinius ar odinius rūbus, mėgaujasi mėsos skoniu, negali įsivaizduoti gyvenimo be sūrio ar savaitgalio praleidimo gamtoje medžiojant, žvejojant. Visa ši gyvūnus liečianti veikla ar iš jų pagaminti produktai susiję su ilga istorija, kurioje žmonija dominuoja prieš gyvūniją ir naudoja ją savo tikslams pasiekti. Iš gyvūnų gaunama nauda, kuria mes mėgaujamės, lemia, jog dažnai nematome arba nenorime matyti, kaip tai paveikia pačius gyvūnus. Ši sukurta hierarchija, kurios viršuje stovi žmogus, taip giliai įaugus į mūsų mąstymą, jog net save „gyvūnų mylėtojais“ vadinantys žmonės nėra linkę keisti išnaudotojiškos sistemos. Tai paremiama argumentais, kad gyvūnai sukurti dėl mūsų; kad tai pateisina vien mūsų sugebėjimas juos panaudoti saviems tikslams; kad kitoks žmonių ir gyvūnų santykis nėra įmanomas; ir t.t. Toks požiūris tik palaiko esamą situaciją, kada viena stipresnė grupė naudojasi savo padėtimi ir išnaudoja negalinčius pasipriešinti. Tačiau iš istorijos žinome, jog hierarchijos gali griūti ir kad norėdami mes galime apginti silpnesniuosius.

Gyvūnai, savo esme būdami panašūs į mus, nusipelno ir esminių teisių. Jie turi nustoti buvę nuosavybe, daiktais, resursais, prekėmis, kurių vertę nustato pelno siekiantis savininkas. Gyvūnai turi gyventi patys dėl savęs, o ne dėl žmogaus, kuris iš jų tikisi gauti naudą. Kol tai nenutiks, negalime tikėtis jokių didesnių pokyčių. Gyvūnai bus ir toliau išnaudojami milžiniškai mastais dėl „būtinų“ priežasčių – nes taip skaniau, smagiau, patogiau.

Nuo ko gali prasidėti pokyčiai? Atsakymas paprastas – nuo kiekvieno iš mūsų. Visų pirma, mes turime atsisakyti dabar vyraujančio požiūrio į gyvūnus kaip resursus ir pasisakyti už kitokią jų padėtį. Antra, tai privalome įgyvendinti praktikoje: neremti gyvūnų išnaudojimo pirkdami mėsą, kiaušinius, pieno gaminius, kailinius, odinius, vilnonius rūbus, neiti į delfinariumus, gyvūnų pasirodymus naudojančius cirkus, nemedžioti, nežvejoti. Trumpiau tariant, naujai pažvelgti į savo kasdienybę ir pasigilinti, ar kažkokiais veiksmais neprisidedame prie gyvūnų išnaudojimo, sudaiktinimo, jų pavertimo į prekes. Galbūt čia pat yra alternatyvos, kurios patenkins mūsų poreikius ir nereikalaus kankinti ar nužudyti kitų gyvų būtybių.

Pokyčiai bus riboti, jeigu keisimės tik mes patys. Todėl trečias svarbus veiksmas yra dalintis nauju požiūriu į gyvūnus su aplinkiniais. Tam yra daugybė būdų, kurie priklauso nuo kiekvieno asmeninių sugebėjimų. Pavyzdžiui, galima draugams parodyti apie gyvūnų padėtį pasakojantį filmą; surengti savo mokykloje ar universitete diskusiją; pakviesti pažįstamus į veganišką vakarėlį; dalinti lankstinukus; kurti meno kūrinius, kurie skatintų žmones susimąstyti apie gyvūnus; sukurti gyvūnų teisėms arba veganiškiems receptams skirtą blogą… Galimybių yra daug ir jas riboja tik mūsų fantazija. Vieni ar su draugais galime platinti kitokį požiūrį į gyvūnus ir prisidėti prie pokyčių.

Visuomenė nesikeičia greitai ir giliai įsišaknijęs požiūris į gyvūnus kaip daiktus neišnyks per mėnesį ar metus. Tačiau tai neturėtų būti priežastis apskritai palikti viską kaip yra. Net ir maži pokyčiai yra žingsnis į priekį ir kiekvienas iš mūsų galime prie to prisidėti. Pasaulis gali būti be gyvūnų išnaudojimo, jeigu mes to norėsime.

* * * * *

Paruošta naudojantis:

Gary Lawrence Francione. Introduction to animal rights: your child or the dog? Temple University Press, 2000
Bob Torres. Making a killing: the political economy of animal rights. AK Press, 2007
Bob Torres, Jenna Torres. Vegan Freak: Being Vegan in a Non-Vegan World. PM Press, 2009
abolitionistapproach.com

Nuotraukos : ecomamanl, oksana/rich’s

14 responses

  1. O kaip gyvūnų santykis su gyvūnais?
    Tarkim, katė medžioja peles, o ir pats laikydamas šunį nusiperku mėsos ar bent kaulų, kad šunelis turėtų ką paaėsti.
    Tai šiuo atveju net rūpindamasis gyvūnais prisidedu prie kitų gyvūnų naikinimo, koks galimas sprendimas šioje situacijoje? Juk iš šuns kaulo neatimsi.
    Ir dar truputį. Bent jau dabartiniu metu žvejyba yra daugiau sportas, kai pagauta žuvis yra paleidžiama, ar šioje situacijoje irgi kažkas yra anti moralaus ir žudančio?

    1. Gyvūnų teisės kalba tik apie žmonių ir gyvūnų santykius, tad kitų gyvūnų rūšių elgesys tarpusavyje nenagrinėjamas.

      Dėl žuvų gerai atsakė buržujus. Dar pridurčiau, kad mūsų noras gerai praleisti laiką yra daug mažiau gyvybiškai svarbus nei gyvūnų poreikis nebūti kankinamam ar nužudytam.

  2. Vis tiek man nepatinka požiūris, jog jei esi ne vegetaras/veganas, neturi teisės ir gailėti visokių Pipirų ir panašiai. Apie gyvūnų teises kalbi teisingai, tačiau tas kategoriškas požiūris, jog yra tik dvi išeitys… Kaip ir sakiau, geriau vidurinis variantas, negu kategoriškai blogas. Aš, beje, pats priklausau viduriniam variantui – nevartoju jokių kailių, boikotuoju odos gaminius, saugau naminius gyvūnus, tačiau nesu vegetaras.

    Šiek tiek paantrinsiu ir atsakysiu benamiui: yra veganų, pažįstų tokių, kurie savo šunis maitina veganiškai. Man tai yra baisu ir nesuprantama. Laukinėje gamtoje laukiniai šunys maitinasi mėsa, tačiau šeimininkams tai nė motais – jie veganai, todėl ir savo šunį taip maitins. Galų gale arba jie nesugeba normaliai išmaitinti šuns ir jis tampa silpnas ir sergantis, arba pradeda šunį maitinti jam prideramu maistu. Esu matęs kelis veganiškai maitinamus šunis, jie man pasirodė tikrai nekokios sveikatos.
    Dėl žvejybos – na, jei iš tiesų, man nebūtų malonu, jei man į žandą įsmeigtų didelį kablį ir tada pasakytų “sorry, jau paleidžiu”. Tiek sportinė, tiek paprasta žvejyba yra lygiavertė. Paprastai taip sužalotos ir paleistos žuvys gyvena neilgai ir miršta nuo sužeidimo.

    1. Dėl šunų mitybos, tai jau senai žinoma, kad šunys kuo puikiausiai vystosi ir gyvena bė mėsos, apie tai prirašyta knygų ir pilnas internetas informacijos, o tavo užmatyti pavyzdžiai greičiausiai buvo neteisingos mitybos (nepriklausomai nuo to, ar veg., ar ne) pasekmės. Citata (šaltinis): “Unlike an obligate carnivore, such as a member of the cat family with its shorter small intestine, a dog is neither dependent on meat-specific protein nor a very high level of protein in order to fulfill its basic dietary requirements. Dogs are able to healthily digest a variety of foods, including vegetables and grains, and can consume a large proportion of these in their diet. In the wild, canines often eat available plants and fruits.”

      1. Sigurdai, bet laukiniai šunys visai sėkmingai maitinasi mėsa. Kad žmogus pasirinko būti veganu, tai puiku, tik sveikintina. Bet ar šuo pasirinko būti veganu? Ar šeimininkas tikrai žino, kad jo šuo nori tokiu būti? Gindami vieno gyvūno teises, pažeidinėjam kito. Nieko nesakau dėl žmonių pasirinkimo – tai labai sveikintina. Bet šunį maitinti pagal save… Pacituosiu Lino komentarą: “Gyvūnų teisės kalba tik apie žmonių ir gyvūnų santykius, tad kitų gyvūnų rūšių elgesys tarpusavyje nenagrinėjamas.”

        1. Nelabai suprantu, kur pažeidžiamos šunų teisės, jei mokslininkai aiškiai sako, jog šunys yra visavalgiai ir gali maitintis – ir maitinasi – kiek mėsišku, tiek vien augaliniu maistu. Kitas reikalas yra jei tu laikytum namie pitoną ir bandytum maitinti jį kopūstais – tada jau ir galėtume pradėti kalbėti apie pažeidžiamas teises.

    2. Nesakau, kad negali gailėti Pipiro ar kitų gyvūnų, tiesiog paryškinu, kodėl iš gyvūnų teisių pozicijos tai būtų nenuoseklu. Kategoriškumo čia yra todėl, kad pateikiu apibendrintą teorinį modelį. Praktikoje jis gali išsišakoti ir atsirasti įvairūs “viduriniai” variantai, kuomet tam tikriems gyvūnams suteikiama daugiau teisių, kitiems – mažiau. Ideali situacija visada lieka siekiamybe, tačiau ja remiantis niekas netrukdo iš savęs ir kitų prašyti daugiau :-)

      Panašiai ir su žmogaus teisėmis: yra teorija surašyta Visuotinėje ŽT deklaracijoje, o praktikoje matome ką kitą. Kai kurios valstybės renkasi “vidurinį” kelią (tarkime, Kinija – vienas teises suteikia, kitas suvaržo). Be to, yra daug žmonių, kurie ŽT klausimais yra per “vidurį” (pvz., rasistai suteikia daugiau teisių savai rasei, seksistai – savo lyčiai). Nors tai geriau nei visiškas ŽT nepaisymas, tačiau aš vistiek būčiau kategoriškas ir sakyčiau, kad pavyzdžiuose pateiktas “vidurinis” kelias yra negeras ir kad padėtis turėtų būti keičiama.

      1. Trumpai sakant – siekime tobulybės, kad visiems būtų gerai :)

  3. linasd :
    Gyvūnų teisės kalba tik apie žmonių ir gyvūnų santykius, tad kitų gyvūnų rūšių elgesys tarpusavyje nenagrinėjamas.

    O ar neturėtų būti svarstomas santykis tarp žmonių ir gyvūnų, remiantis gyvosios gamtos pavyzdžiais,nes žmogus visų pirma yra gyvūnas.
    Dvigubi standartai?

    1. Standartai dvigubi, nes skiriasi žmonių ir kitų gyvūnų rūšių sugebėjimas suprasti teises, įsipareigojimus, gebėjimas apgalvoti savo veiksmus ir rinktis alternatyvas. Jeigu žmogus kankina gyvūną, su juo gali pasikalbėti, aptarti jo elgesio pasekmes, pasiūlyti kitokias galimybes patenkinti savo poreikius. Tuo tarpu derybų tarp katės ir pelės pravesti negali ir jų tarpusavio santykiai negali būti reguliuojami taip pat, kaip tarp žmogaus ir gyvūno.

  4. buržujau

    Gamtoje nera grynų mėsėdžių. Laukiniai šunys (vilkai) ne tik mėsą valgo. Dažnai suvalgo ir savo aukų skrandžio turinį (kadangi jų medžiojamieji yra, kaip taisyklė, žolėdžiai tai jų pilve be abejo vilkai randa tik augalinį maistą). Apie “sukultūrintus” vilkus-šunelius net nešneku. Mano šunelis, aišku, labai mėsytę mėgsta, bet labai noriai valgo ir visą kitą. Saldumynai jam patinka labiau nei man.

  5. Ka norit sau manykit,bet kate be mesos neisgyvens,susirgs ir nusibaigs.Is kitos puses nekokybiski pasarai is zooparduotuves gali sukelti inkstu ligas.

    1. Taip, katės yra plėšrūnės, ir skiriasi nuo šunų būtent tuo, kad turi valgyti daugiau gyvūlinės kilmės maisto. Tačiau net ir katės GALI išgyventi ant augalinės mitybos, jei yra užtikrintas taurino gavimas. Nors taurinas natūraliai susidaro tik gyvūnų audiniuose, jau kokius 100 metų taurinas yra sintetinamas ir dedamas taip pat ir į mėsos pašarus naminiams gyvūnams, nes natūraliai susidaręs taurinas dingsta pašarų gamybos procese. Taip kad nėra didelio skirtumo, ar maitinti savo katę mėsiškais pašarais, ar vegetariškais, nes svarbiausią ir reikalingiausią elementą jie gauna ir ten, ir ten. Tačiau pašarai su taurinu yra vienas, o šiaip košės ir daržovės yra visai kas kita – jei šuo kuo puikiausiai išgyvena ir vystosi valgant namie gamintus vegetariškus ėdalus, tai katės tuo pasidžiaugti negali, nes būtent tokiu atveju joms trūks taurino, kurio trūkumas ypač pasireiškia katinams.

  6. […] Bus daugiau… (-> Antra dalis) […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: