Revoliucija

Muhamedas Bouazizi, 26-ių metų, buvo paprastas gatvės pardavėjas Tunise. Jis sąžiningai dirbo savo darbą ir stengėsi išlaikyti savo artimuosius: motiną, dėdę, jaunesnius brolius ir seseris. Jis neuždirbdavo daug, bet skurstančioms šeimoms visada palikdavo vaisių ir daržovių visiškai nemokamai. Tačiau kaip ir visur Tunise, jo miestelio pareigūnai buvo korumpuoti ir reguliariai konfiskuodavo produkciją iš jo mažo karučio. Lemtingą gruodžio 17 dienos rytą  jis pradėjo savo darbo dieną 8 val. Apie 10:30 vietinė policija pradėjo puldinėti jį neva dėl to, kad jis neturėjo pardavėjo leidimo (vėliau buvo išsiaiškinta, kad jokių leidimų prekiaujant iš karučio nė nereikia). Viena pareigūnė smogė Muhamedui į veidą, konfiskavo jo elektronines svarstykles bei išvertė visas prekes iš karučio ant gatvės šaligatvio.

Šimtai tūkstančių protestuotojų Libijoje nori permainų šalyje.

Muhamedas vėliau nuėjo skųstis į savivaldybę, bet niekas ten jo nė neklausė. Bejėgis, palūžęs Muhamedas įsigijo benzino ir 11:30 val. ryto vietos laiku susidegino priešais vietinės savivaldybės pastatą.

Pasipiktinę įvykiais, dėl kurių Muhamedas Bouazizi paaukojo save, kelių valandų bėgyje miestelyje prasidėjo protestai. O už kelių dienų degė visa šalis – žmonės pagaliau suvokė, kad toks režimas Tunise turi būti panaikintas, ir kiekvienas miestas solidarizavosi su plintančiais protestais, kur žodžio laisvė bei antikorupcija tavo pagrindiniais lozungais. Sausio 14 d. įvyko tai, apie ką ne kiekvieną dieną galima išgirsti – prezidentas Ben Ali pabėgo iš Tuniso su visa savo šeima. Tunisą dabar valdė jo žmonės.

Muhamedo Bouazizi istorija bei Tuniso žmonių sukilimas tapo visų arabų šalių, Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos, revoliucijos katalizatoriumi. Demonstracijos ir riaušės Tunise parodė, kad gilių socialinių ir politinių problemų yra ne tik šioje šalyje, bet ir kitur. Tuniso protestų sėkmė sukėlė protestų bangas daugelyje kitų arabų valstybių. Neužilgo po to Egiptas tapo sekančia šalimi, kur žmonės nuvertė vyriausybę, kai vasario 11 d. prezidentas Hosnis Mubarakas atsistatydino ir pabėgo, taip baigdamas savo 30 metų trukusį Egipto valdymą.

Šiuo metu riaušės, sukilimai ir demonstracijos vyksta 18-oje šio regiono šalių. Vienoje iš jų – Libijoje – vyksta tikras karas, kur vyriausybės armija bombarduoja savo šalies žmones iš karinių naikintuvų ir tankų, kur į demonstrantus tiesiog pradedama šaudyti, kur sužeisti protestuotojai yra atimami tiesiogiai iš daktarų rankų ir sušaudomi ligoninėse, kur šalies televizija rodo, kad jokio karo ir nestabilumo šalyje nėra, kur 80% Libijos armijos karių yra ne libiai  (nes tikri libiai į savus nešaudytų). Šioje šalyje jau 40 metų tęsiasi šalies vadovo Muamaro Gadafi diktatūra, kur jo atvaizdas yra ant kiekvieno gatvės kampo. Libija yra iš esmės turtinga šalis – turi naftos – tačiau patys libiai negali pasigirti geru gyvenimu. Neseniai užšaldytos dėl JT sankcijų Gadafi bei jo artimųjų banko sąskaitos rodo, kad jis buvo sukaupęs ten milžiniškus pinigus. Jo režimas yra vadinamas vienu brutaliausių pasaulyje – šalyje nėra jokios oficialios opozicijos, jokių sąjungų, jokios nepriklausomos žiniasklaidos, visi protestuotojai yra vadinami išdavikais, visi išdavikai yra kankinami bei yra rengiamos viešos egzekucijos, kad išgąsdinti kitus… Visa tai, tiesa, buvo jau vakar. Šiandien visa rytų Libija yra paprastų žmonių rankose – lojalūs Gadafiui armijos bei policijos padaliniai yra išvaikyti, dalis karių perėjo į protestuotojų pusę. Kol valstybės televizija rodo, kaip visiems viskas gerai ir kaip žmonės myli šalies vadovą, tikrą situaciją šalyje atspindi naujų nepriklausomų rytų Libijos radijo stočių ataskaitos, kartu su tūkstančiais Interneto vartotojų, kurie siunčia žinutes, kuria filmus apie situaciją šalyje ir dalinasi visa informacija per Twitter, Facebook, Youtube, tinklaraščius – visa tai vyksta tuo pačiu metu, kai žmonių armija žingsniuoja link Gadafi bastijono, šalies sostinės Tripoli.

Ko reikalauja Libijos, Tuniso, Egipto ir kitų regiono šalių žmonės? Žmonės pavargo nuo diktatūrų, žmogaus teisių pažeidimų, valdžios atstovų korupcijos (tai neseniai įrodyta Wikileaks), nedarbo, didelio skurdo (nepaisant šalių pajamų iš prekybos nafta). Didėjančios maisto kainos visame pasaulyje taip pat minima kaip viena pagrindinių priežasčių. Pastaraisiais dešimtmečiais kylant gyvenimo ir raštingumo lygiui pagerėjo žmogaus socialinės raidos indeksas šiose šalyse ir tai savo ruožtu skatina vyriausybės reformas, tačiau pertvarkos stoka sukėlė įtampa bei tą burbulą, kuris dabar ir sprogo.

Kol nusistovėję režimai yra keičiami iš apačios ir akivaizdžiai einama link labiau demokratiškų valdymo sistemų, daugeliui iškilo klausimas, ar šis arabų šalių demokratizavimas iš tikrųjų reikalauja vakarietiškos demokratijos, ar tai tiesiog kai kurių reformų reikalavimas, be esminio sistemos pertvarkymo? Kai kurie ekspertai sako, kad vakarų demokratija šiame regione niekada nebus realizuota, nes regiono žmones ištisus šimtmečius valdė klanai ir žmonės žino, kaip gyventi taikiai tradicinio valdymo sistemoje – pvz., iki Gadafio valstybės perversmo Libijos žmonės gyveno ramiai ir taikiai, visada turėjo ką valgyti, nerakinėjo durų, ir t.t. Kitą vertus, demokratija pati nėra ideali sistema ir aklas jos siekimas gali neteisingai perrikiuoti žmonių prioritetus, reikalingus laimingai, saugiai ir atvirai visuomenei funkcionuoti. Labai akivaizdus pavyzdys yra šiuometinė Lietuvos valdžia ir jos politika – taip, mes turim „demokratiją“ šalyje, tačiau ar tai ką nors reiškia jaunuoliui, kuris neranda darbo savo vietovėje ir yra priverstas kelti sparnus į Britaniją? Ar tai reiškia ką nors sąžiningos šeimos verslui, kai mokesčių inspekcijos veiksmais verslas yra žlugdomas ir virsta bankrotu? Ar tai reiškia ką nors invalidui ar daugiavaikei šeimai, kai paaukoti jiems pinigai skaičiuojami kaip uždarbis ir dėl to prarandamos visos pašalpos? Ar tai reiškia ką nors tiems pensininkams, kurių pensijų ne visada užtenka susimokėti už bazinius, normaliam pilnaverčiam gyvenimui būtinus dalykus: būstą, šildymą, maistą? Galiausiai, ar tokia demokratija ką nors reiškia Lietuvos piliečiams, sunkiai uždirbantiems savo 900 Lt, kol „išrinktieji“ Seime priima kvailiausius įstatymus žmonių istorijoje bei kas mėnesį kiekvienas pasisavina sau iki keliolikos tūkstančių litų už savo „darbą“? Ne, vargu ar tokia demokratija verta kažko, kai emigracija virsta vos ne visuotine evakuacija. Ir net jei tie, kurie vis dar yra Lietuvoje, vis tik išeis į gatves protestuoti prieš tokią demokratiją, jie bus apsupti policijos ir specialių pajėgų, apšaukti banditais, pasodinti į kalėjimus ir priversti mokėti tūkstantines baudas. Tai ar iš tikrųjų arabų šalims reikalinga tokia demokratija?

***

Tai, apie ką nesuspėja rašyti Lietuvos žiniasklaida:

  • Paskutinės naujienos iš mūšio laukų Libijoje: štai čia.
  • Išsamesni Al Jazeera kanalo reportažai apie besiklostančius įvykius Libijoje ir kitur: štai čia.
  • 2010-2011 m. protestai Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje: štai čia.
  • Apie Libijoje vykstančią revoliuciją: štai čia.

 


foto: cc wedodcs

2 responses

  1. džiaugiuos, kad rašai.
    mes visad suspėjam:
    http://www.atgimimas.lt

  2. Nafta yra pinigai, nato ives betka kad pasidaryti pinigo.
    Paziuresim kaip Rugsejo 17 d JAV pas save isiklausys i protestoutoju reikalavimus .

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: