Lietuva – tik lietuviams?

Kai pirmieji pasaulio žmonės (homo sapiens) emigravo iš Etiopijos vienos ar kelių emigravimo bangų metu (dėl to neaišku iki šiol), visi buvo panašūs į viens kitą, naudojosi panašiais bendravimo ženklais, nes visų jų protėviai buvo viena ir ta pati pirmųjų žmonių grupė. Manoma, kad po Afrikos iš pradžių jie paplito Azijoj, vėliau Europoj. Plintant, dalis žmonių pasilikdavo tam tikrose vietovėse, sukurdavo savo laužus ir pirmąsias gyvenamąsias vietas. Kiekvienos tokios tautelės kalba ir kultūra vystėsi savaip. Tais laikais ryšys su gamta buvo žymiai stipresnis ir tokių reiškinių kaip nacionalizmas ar aiškiai apibrėžtos sienos nebuvo. Pamažu, bėgant tūkstančiams metų, augo ir tautos identitetas, kartu su labiau apibrėžta teritorija ir sienomis. Identitetas, grubiai sakant, yra parodomoji jėga, kai bandoma priskirti save prie tam tikrų savybių, būdingų tam tikrai žmonių grupei tam tikroje vietoje –  žmonių istorijoj tai dažniausiai reiškė išaukštinimą tam tikrų stiprių savo tautos savybių, o iš konkuruojančių tautų buvo šaipomasi paryškinant jų silpnąsias. Egocentriškumas žmogaus istorijoje labiausiais pasireiškė konkurencijoje, kur viena tauta bandydavo įrodyti esą yra geresnė už kitą. Toje konkurencijoje gimė nacionalizmo idėjos, lygiai taip pat kaip baltojoj rasėj gimė rasizmo filosofija. Nacionalizmas labiausiai pratrūko Vokietijoje XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai buvo praktikuojama „Vokietija – vokiečiams“ filosofija. Kuo visa tai baigėsi, galima paklausti mano prosenelio, kuris žuvo kare su šita ideologija… Šiandien mes turime labai mobilų pasaulį, kai diplomatinių santykių dėka konkurencija politiniame lygmenyje negali viršyti tam tikrų etinių normos ribų, kai tam tikros sienos panaikintos, kai galima praktiškai nevaržomai keliauti ir gyventi ten, kur nori ir turi socialinių ir kitų galimybių. Šiandienos pasaulyje net ir panorus „išgryninti“ kokią nors valstybę ir palikti tik vieną tautą būtų neįmanoma misija. Tos valstybės, kurios vis dar bando griežtai kabintis už nacionalinio identiteto idėjas, yra neprogresuojančios ir izoliuotos nuo viso pasaulio, pvz., Šiaurės Korėja. Tačiau pasaulis juk neturi izoliatorių: žmonės nori bendrauti su kitais, žmonės nori keliauti ir net gyventi bei dirbti svetur, žmones domina kitų žmonių kultūra. Net nekalbant apie tai, kad ir lietuviai, ir kinai, ir vokiečiai iš esmės yra tos paties genetinės prigimties – mes visi turim tą patį protėvį, kažkada gyvenusį Etiopijos savanose. Mūsų skirtumai yra tik tie, kad prieš 115 tūkst. metų visi mes pasukome skirtingų pasaulio regionų link. Tokiame įvairiaspalviame bet giminingame pasaulyje, kaip matome, nacionalizmo idėjos nėra tai, kas galėtų vesti žmoniją į priekį, arba būti kokia nors vertinga vertybe. „Lietuva lietuviams“ šūkis, kaip ir „Rusija rusams“ ir kitos skanduotės, parodo tik, kad tai reiškiantis žmogus yra ribotas, nori gyventi izoliuotai, konkurencijoj, nori mąstyti izoliuotai, matyti tik panašius šalia savęs bei aukštinti savo vertybes, dažnai besišaipant iš kitų tautų savybių ir vertybių.

Kiti nacionalizmo idėjų arkliukai yra taip vadinami „tautiškumas“ bei „patriotizmas“. Tautiškumas yra praktiškai tas pats nacionalizmas, tik mažiau ekstremalioj formoj: vietoje skanduojamų nacionalistinių šūkių yra giedamos lietuviškos dainos. Nieko negaliu pasakyti, lietuviškos dainos gali būti ir dažnai yra gražios, nacionaliniai rūbai malonūs akiai, o ritualai, kai yra paminima Marijos žemė ir jai dėkojama, kvepia dvasiniu mistiškumu ir pagarba tai žemei, kurioje esi užaugęs ir kuri buvo antroji tavo motina, nes davė tau tuos žalius miškus, vaisingą dirvožemį, atvėsinančius ežerus… Pats savaime tautiškumas nėra toks pavojingas, bet jo dirvoje ir užauga nacionalizmas, kai tautiškumo idėjos vystomos ekstremalesniame lygmenyje, kai ta meilė žemei perauga į neapykantą svetimšaliams. Tačiau ir prie pačios tautiškumo koncepcijos galima prisikabinti: kodėl išaukštinamas tik tam tikras žemės lopinėlis, t.y. lietuvių atveju – Lietuvos teritoriją? Ar tai, kas yra 5 metrai už jos ribų, jau neverta gražių žodžių, dainų, ritualų? Argi ta užribinė žemė nemaitino mūsų protėvių, kurių dėka mes čia esame? Argi ta užribine žeme neatžingsniavo mūsų protėviai savo pėdomis į ten, kur šiuo metu esame mes? Kam tos ribos? Kam kapoti vientisą erdvę, kurios įvairios dalys įvairiais žmogaus istorijos laikotarpiais buvo jam artimos ir naudingos? Kažkas panašaus taip pat yra ir su patriotizmo sąvoka, kai yra išaukštinama savo šalies identiteto didybė, kai natūralios proporcijos yra transformuojamos būtinai taip, kad tai, apie ką patriotizmas yra proklamuojamas, įgyja stipriai pozityvias savybes (nebūtinai iš tikrųjų egzistuojančias – dėl to ir yra ryškios sąsajos tarp patriotizmo ir propagandos). Tai, kas lieka už patriotizmo ribų, įgyja pilką atspalvį, nors tiesiogiai ir nėra teigiama, kad visa kita yra negatyvu (tai būtų šovinizmas). Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, kad patriotizmas yra puiki ideologija. Tačiau jos pagrinde yra būtent konkurencija su kitais identitetais, ir tai anksčiau ar vėliau pereina į nacionalizmą. Aiškus to pavyzdys yra propagandos pilnas Sovietų Sąjungos patriotizmas peraugęs šiuo metų į stiprias nacionalistines nuotaikas Rusijoje.

Taigi, „Lietuva lietuviams“ šūkiai veda niekur kitur bet tik į dugną, kur vieni nekenčia kitų. Tas dugnas, deja, nemato tos gražios šviesos, kuri sklinda iš viršaus, apjungiant visus žmones po vienu stogu – visus skirtingus, bet lygius.

 

***

foto: cc Marcin Lachowicz, Hop-Frog, Smeerch

6 responses

  1. tai panaikinkim valstybes su jų tautom, sienom, valdžiom ir gyvenkim visi lygūs ir gražūs. kvepia idealizmu.

    1. Dėl sienų, tai kam reikia jų? Dėl valstybių ir valdžių – tai pasisakyčiau už žymiai mažesnius administratinius vienetus – tada yra išvengiama korupcija ir labiau yra dirbama sau nei abstrakčiai „valstybei“ – taip galima sukurti darnesnes visuomenes. Dėl tautų – jos visada kito, maišėsi su kitom, ir išsaugoti „gryną“ tautą nėra taip jau lengva, o ir nematau kažkokios ypatingos būtinybės – galiausiai, tai juk etiketė, dėl kurios buvimo ar nebuvimo vargu ar pati vietinė tos tautos kultūra radikaliai pasikeistų.

    1. Ten daug šauktukų ir kabinėjimosi prie žodžių (etikečių apibūdinimo).

      Kaip sakant, nereaguočiau ir aš labai aštriai į tą „tautinę eiseną“ Vilniuje (kuri, beje, subūrė tik 1000 žmonių). Bet kai 95% eisenos veiklos yra agresyviai šūkauti Lietuva Lietuviams, sorry, kaip mažumos atstovas esu įžeistas, ir dėl to turiu savo miinčių.

      http://antifa.lt

  2. […] – dienos, kai nacionalistinės ir fašistinės jėgos bandė išvysti dienos šviesą – galėjome konstatuoti, jog  pavojingoms nacionalistinėms nuotaikoms Lietuvoje yra sudaromos patogios sąlygos, jei […]

  3. […] minčių, jau išsakytų praėjusiais metais, bei Arnoldo Lūkošiaus pastebėjimo, kad įdiegti meilę Tėvynei per neapykantą vargu ar […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: