Moralė ir jos evoliucija per veganizmo-ateizmo požiūrių koreliaciją

Žmogaus žinios, moralė ir sąmonėIlgą laiką maniau, jog moralė yra natūraliai duota kiekvienam ir tą suteikia Dievas kiekvienam savo tvariniui. Niekad neabejojau, kad esu neteisi ar nežinau, nebent tai būdavo akivaizdu ir man.

Vėliau suabejojau Dievo buvimu. Todėl pradėjau manyti, kad nesuprantu moralės, nes ji atrodė lyg diktatas, neatitinkantis vidinių mano nuostatų. Jau neminint Sodomos ir Gomoros, gyvūnų laikymas žemesnėmis būtybėmis, pagarba bet kuriai žmogaus sakomai nuomonei, net, jei ji iš smės yra pavojinga kažkieno sveikatai bei gyvybei. Noras savo gyvenime tapti vis geresniu, toleruoti net netoleranciją man visad atrodė šiek tiek „dieviška“, nes neįgyvendinama ir labai painu… tarsi savo valia bandytum mažiau vertinti save, nes kažkas mano, jog esi blogas, daug labiau blogesnis už tokį, kuris nusipelnytų ne tik pagarbos, bet ir supratimo ir pan. Nes tokia nuomonė yra kito žmogaus, kurią reikia gerbti ir bandyti suprasti, nes kiekvieną gyvenimo dieną rekia stengits tapti geresniu… Visa tai atrodydavo tiek absurdiška ir tiek painu, kad manydavau, jog esu amorali, t.y. nesuprantanti moralės ir kam ji tokia egzistuoja.

Nuo kovo pabaigos maždaug vis paskaitydavau Richard Dawkins knygą „Dievo iliuzija“ leistą Lietuvoje įkurtos VegaLine leidyklos (vienas iniciatorių – mano bičiulis Julius Mikalajūnas). Knyga parašyta tokiame puikiame ir tirštame faktų, teorijų, filosofijos bei humoro stiliuje, jog ilgainiui „prilipau“ prie šio veikalo. Supratau, jog esu morali ir, pasirodo, netgi kiek pralenkusi savo moraliniais įsitikinimais daugumą žmonių, kaip ir dažnas mano artimesnis bičiulis ar bendramintis, kuriuos palaikau, kaip ir jie mane. Gegužės gale „teko“ kiek pasirgti, todėl mintis, kurią noriu užrašyti subrendo dar labiau.

Įžangai dar noriu pasakyti, jog visuomet iki šios knygos autoriaus mokslinės patirties sužinojimo maniau, jog veganizmo bei gyvūnų teises pripažįstančių žmonių veikla iš esmės yra teisinga ir pažangi, bet visad maniau, jog gyvūnų skausmo, išnaudojimo, akivaizdaus kankinimo demonstravimas yra šioks toks „skiedalas“, kad pajudinti jautresnes širdis, negalinčias pakelti kitos gyvos būtybės kančios… Tai nėra labai kilni pozicija, bet buvau įsitikinus, jog, jei jau žmogui būtų tikrai reikalingi bent 50 proc. gyvulinės kilmės produktų jo maisto racione, klausimo apie gyvūnų teises net neliesčiau ir neabejočiau gyvulininkystės reikalingumu. Taigi, gyvūnų kančios kėlimas ant pjedestalo rodant žmogaus amoralumą man atrodė perdėtas ir vargiai laikiau jį svariu argumentu šioje žmonių sąmoningumą skatinančioje veikloje.

Grįžtant prie Richard Dawkins minties apie moralės atsiradimo mokslines hipotezes bei jas atitinkančius gyvūnų elgesio modelius:

1) Mintis yra ta, kad atlikus moralę tikrinančius eksperimentus atsakymai visiškai nepriklausė nuo žmonių tikėjimo ar netikėjimo. Nepateiksiu čia šių eksperimentų aprašymų, tai užimtų per daug laiko ir vietos. Jie yra išsamiai ir iš įvairaus požiūrio kampo aprašyti „Dievo iliuzijoje“. Taigi, moralė greičiausiai yra atsiradusi prieš religijas ir nėra Dievo „diktatas“. Apie moralės mokslinę atsiradimo teoriją ir atitikimus gyvūnų pasaulyje galite rasti šių samprotavimų pabaigoje. Pati laikausi šios hipotezės ir vėliau kalbėsiu būtent iš šios pozicijos.

2) Moralė atsirado [žmogui (red.pastaba)] evoliucionuojant, evoliucijos raidoje smarkiai kito, kaip ir mūsų organizmai. Kažkada vergovė buvo įprastas reiškinys bet kuriam išsilavinusiam žmogui. Beje, kaip ir rasizmas. Vėliau sukilo moterys, kad būtų pripažįstamos lygiavertėmis būtybėmis, o ne „turto dalimi“. Feministinis judėjimas tebevyksta jau nebepaisant vien moterų stereotipinės priespaudos, bet ir dėl vyrų spaudimo į konservatyvius „vyriškumo“ rėmus. Tebevyksta ir kitokio seksualumo žmonių – LGBT aktyvumas. Yra žmonių atsilikusių nuo moralinio evoliucionavimo ir teigiančių, jog ne baltos odos žmonės yra žemesni, prastesni, kaip ir kitos socialinės grupės istoriškai kažkada laikytos antrarūšėmis. Yra žmonių, kurie pralenkia savo laikmečio moralės dvasią.

Ir čia yra pagaliau ta mintis, kuri man buvo atradimas Dawkinso svarstymuose: gyvūnų teisių judėjimas yra logiška moralės evoliucijos tąsa. Moraliai yra pasenusi norma išnaudoti ir žeminti žmogų remiantis jo kažkuriomis prigimtinėmis savybėmis, nesvarbu ar tai – rasė, lytis, lytinė orientacija ar jo neįgalumas. Visi žmonės pagal prigimtį yra lygiaverčiai. Kiekviena gyvybė, jei ji yra mūsų – žmonių rūšies – atstovas, yra jau vertybė.

Čia norėčiau įterpti argumentus atitinkamoms galimybėms spekuliuoti:

– dėl kitokio seksualumo žmonių:

Homo-, bi-, trans-, panseksualumo atveju sueityje, būtų ji vien lytinė ar/ir emocinė-sociali, dalyvauja žmonės pilnai atsakantys už savo veiksmus ir einantys į tokį ryšį savo noru. Tuo šios grupės skiriasi nuo nekrofilijos, zoofilijos ir pedofilijos, kurios kaip tik turi išnaudojimo bruožus.

– dėl žmogaus gyvybės vertybės ir teisės į abortą:

Laikausi pozicijos leisti abortus. (Šios pozicijos esminiai kriterijai taip pat išdėstyti „Dievo iliuzijoje“).

– dėl žmonių neįgalumo (prigimtinio ar ne):

Tai yra pakankamai plati tyrinėjimų sfera, kurioje nesu kompetetinga tiek, kad galėčiau išsamiai komentuoti. Jau vien neįgalumo sąvoka formuoja tam tikras klišes.

Taigi, kiekviena žmogaus gyvybės forma yra vertybė. Grįžtant prie evoliucijos:

1) Yra aibė žmonių, kurie galvoja, jog mes kaip gyvūnai esame mėsėdžiai, t.y. panašiai kaip katės ar šunys su visa jų rūšine įvairove. Labiau susipažinę su žmogaus organizmo sandara tiki, jog esame visaėdžiai kaip meškos ar kiaulės su visa jų rūšine įvairove. Galų gale kiekvienas įgali prieiti prie primatų rūšies, jei dar tiksliau prie žmogbeždžionių – artimiausių mūsų rūšiai. Nė viena žmogbeždžionių rūšis nėra mėsaėdė… Bet kai kurių jų racione galima rasti kelis procentus gyvulinio maisto. Šimpanzės kartais medžioja, nors yra iškelta hipotezė, jog jos tai daro ne dėl maisto, bet dėl socialių ryšių sustiprinimo: jos netgi nesuėda viso savo laimikio (na, čia panašu į amerikiečius (jei lyginsime juos su šimpanzėmis) ir teroristus (katrie atliktų medžiojamų žvėrelių vaidmenį) – kartais reik pajusti „bendrumo dvasią“ (toks kiek juodas humoras, bet ne kiekvienas žmogus nusileidžia iki tokio primityvumo). Be šių ritualų šimpanzių dietoje dar yra termitai, bet tai pagal vieną iš hipotezių siejama taip pat su aukštesniu sąmonės išsivystymo lygiu ir priskiriama gyvūnų smalsumui – išėjimui iš jiems gamtos sukurtų mitybos rėmų. Visi likę 95 ir daugiau proc. maisto yra augalai. Jų ir mūsų virškinimo sistema yra panaši veikiau į arklio nei į tigro ar jūsų naminio katino.

2) Yra aibė žmonių, kurie įsivaizduoja, jog mes – žmonės – kažkuriuo būdu esame išskirtiniai, kad įgavome tokio sudėtingumo ir pajėgumo smegenis, dėl kurių kadaise išmokome nukauti mums grėsmę kėlusį gyvį, o vėliau tai darėme ir dėl to, kad pramisti ypač tose vietovėse, kur augalinio, įprasto mums maisto buvo labai skurdus racionas. Daugelis tikime, jog likę gyvūnai, ypač gyvuliai, yra skirti gamtos ar Dievo tam, kad mes juos žudytume ir valgytume, nes jie yra „žemesnės kastos“. Nežinau, kaip dėl religijų, ten – painiava… Bet vėl gi grįžtant prie evoliucijos: mes kaip rūšis įgavome tam tikrų pakitimų mūsų organizme bei smegenyse ne dėl to, kad buvome to kažkaip nusipelnę. Sąmonės atsiradimas, kaip ir gyvybės atsiradimas, vis dar yra „baltoji dėmė“ moksle, kurią, žinoma, su laiku pavyks paaiškinti. Vis dėl to sąmonės atsiradimas yra veikiau evoliucinės savotiškos loterijos produktas, kaip ir aplamai gyvybės atsiradimas, nei mūsų kaip rūšies kažkuom grįstas nuopelnas. Lygiai toks pats netikėtumas, kaip ir tai, jog iš nesuskaičiuojamo DNR variantiškumo gimėte būtent jūs.

Darant galutinę išvadą ir žinant aukščiau išvardintus du faktus nėra prasmės abejoti, kad manymas, jog kitos gyvybės rūšys privalo būti mums pavaldžios ir išnaudojamos, yra morališkai neteisingas. Nepaisant to, kad gyvūlinės kilmės maistas „įprastiniais“ kiekiais yra žalingas žmogaus organizmui, kad gyvulininkystė (jūrinė taip pat) yra žalinga taip pat ir mūsų gyvenamai aplinkai – planetai. Neturime jokios kažkieno nulemtos teisės negerbti kitos formos gyvybės, kiek tai įmanoma.

Belieka pridurti, kad, kaip Linas Didvalis – mano bičiulis (tikiuosi) ir gyvūnų teisių aktyvistas yra pasakęs, net jei žmogui ir yra reikalingi tie 3-5 proc. gyvulio maisto raciono, juos tikrai galima gauti nežudant suaugusių gyvūnų individų, kurie jaučia absoliučiai visus pojūčius, kuriuos turime ir mes.

Akivaizdesniam įsivaizdavimui, 3-5 proc. gyvulinio maisto (jei manote, kad be jo vis tik numirsit) yra tiek: jei jūs normaliai maitinatės ir suvalgote apie 2,5 kg įvairaus maisto per parą, jūsų dienos racione turėtų būti iki 50 g gyvulinės kilmės maisto. Tarkime, kad per dieną jums tereikia išgerti „stopkę“ pieno.

Grubi santrauka apie mokslu paremtą moralės kilmę per žmogiško altruizmo prizmę:

Vienas dalykas – altruizmas šeimoje, kur jis stipriausias, norint pratęsti savo genus. Tai gan paprasta. Kitas altruizmo pavyzdys – grupėse. Socialiai padedant viens kitam grupėse gauni didesnę grupės individų genų išlikimo ir tobulėjimo galimybę. Tai – dvi pagrindinės linijos būdingos mūsų protėviams, kaip antai jos tebėra beždžionių bendruomenėse. Jos pakankamai socialios ir altruistiškos. Kiti gi aspektai atėję evoliucionuojant yra tiesiog materialaus atlygio be jokių genų pratęsimo siekimas. Vienas iš rezultatų altruistiškumo  – gera reputacija. Kuo daugiau ir kokybiškiau tu duodi, tuo geresnės reputacijos tavasis ar tavo rūšies vardas, tuo daugiau tu gauni „atsiliepimų“ ir „užsakymų“. Taip yra ir tarp gyvūnų, ir pvz. indėnų gentyse, kada susitinkant jų vadams vyksta ilgiausia apsikeitimo dovanomis ceremonija iki tol, kol kažkuri gentis „laimi“ tokias savotiškas rungtynes. Dar vienas aspektas – būdamas altruistiškas rodai savo aukštesnę socialinę padėtį. Na, tarkime, štai aš duodu benamiui maisto ir pinigų, o tu neduodi, nes esi arba per „biednas“ arba per šaltas arba per žiaurus ir pan. Bet kuriuo atveju, darydamas neatlyginamą gėrį rodai, jog esi pranašesnis. Tarp tam tikros varnėnų rūšies taip pat egzistuoja rungtyniavimas, kuris paukštis tupės sargyboje vietoj to, kad skraidytų sau nevaržomas, lestų ir t.t. Paukštį sargyboje gali pagauti katė, paukštis visuomet turi stebėti aplinką, bet tuo jis rodo, jog štai – kol jūs visi darote, ką norit, aš saugau visą būrį, tuo būdamas pranašesnis ir svarbesnis už visus likusius „dykaduonius“.

Turim: mažos (šeimos) ir didelės grupės altruizmo pavyzdžius dėl užtikrintesnio išlikimo.

Turim: geros reputacijos bei pranašumo rodymo altruizmu pavyzdžius, kurie užtikrina „kolegų“ pagarbą bei geresnį gyvenimą.

Tai gan paprasta, bet labai fun, kai žinai, jog tavasis pasirinkimas būti altruistišku nėra paremtas gera dūšia, dievo valia ar noru būti atlygintam po mirties ir pan., bet atitinka visas klasikines evoliucijos konkurencines savybes – tobulėti; ir pūstis per daug nėra ko.

Džiaugiuos šiuo suvokimu. Kiekvienas gali sekti humanizmu bet kada tiek etikoje, tiek filosofijoje.

Ačiū kiekvienam už dėmesį. Ir, tikiuosi, jog ateistų visuotinis judėjimas taip pat bus moralumo pavyzdys. Man tereikėjo gilesnių evoliucijos žinių, kad geriau suprasčiau moralę.

Šiuos pamąstymus skiriu minėtiems juose bičiuliams bei Aušrinei Zaleckytei su palinkėjimais sėkmės gyvūnų teisių veikloje.

Autorė: Laura Sadzevičiūtė

***

iliustracija: cc Jeroen van Valkenburg

4 responses

  1. Man labai patiko mintis, kad veganizmas yra moralinės evoliucijos tąsa. Ir radau dar vieną knygą, kurią reikia perskaityti. Tačiau turiu pastebėti, kad žmogaus virškinamąjį traktą lyginti su arklio ar žmogbeždžionės yra klaidinga, nes mūsų virškinimo traktas yra trumpesnis nei žoleėžių gyvūnų ir negali pilnai suvirškinti augalinės kilmės produktų. Čia kyla pagrindinė veganų mitybos problema, nes mes neturime bakterijų, kurios sugebėtų augalinės kilmės baltymus paversti visaverčiais baltymais t.y. kurie patenkintu visus organizmo poreikius.

    1. Žinoma, lyginimas visada nebus tikslus, nes virškinimo traktas yra tik viena kūno dalis, atsakinga už medžiagų įsisavinimą. Be jo dalyvauja ir daug kitų organų. Vis gi nepaisant skirtumų, nėra jokių įrodymų, kad įvairų augalinį maistą valgantiems žmonėms trūktų baltymų. Dėl kai kurių augalinių baltymų mažesnės vertės, jų rekomenduojama tiesiog gauti keliais gramais daugiau per parą nei kad būtų su gyvūniniais. Jeigu rašydama apie baltymų trūkumą turite galvoje kažkokį medicininį tyrimą, kur buvo analizuota didelė veganų grupė ir jiems nustatytas baltymų trūkumas, pasidalinkite, nes aš tokio nesu matęs.

  2. Laurynas (Laura) | Atsakyti

    Ačiū labai už dėmesį. Šiandieną pamačiau Facebook Lietuvos ateistų grupėje panašų straipsnį – http://www.patheos.com/blogs/nonprophetstatus/2014/09/09/why-atheists-should-be-vegans/. Super. Vis tik kai kurios mano įžvalgos yra beveik genialios :DD tikrai, džiaugiuos ir atradus šiuos jūsų komentarus.

  3. Sveiki,
    Pritariu minčiai kad mes ne “žalosios” ir negalime misti tik “žole”. Tai akivaizdžiai įrodo virškinamasis traktas nepritaikytas virškinti žolės. Žinoma veganai pradės įrodinėti apie terminį apdirbimą ir t.t. bet tai tikra nesąmonė. Be to žmogaus organizmas nesugeba pasigaminti visų reikalingų baltymų, todėl jam būtina gyvulinės kilmės produktų. Antras argumentas – mes lietuviai gyvename gana šaltoje klimato zonoje, todėl itin sudėtinga gauti pilnavertį maistą ypač žiemą. Ką jau kalbėti apie vitaminą D nuo rachito vaikams.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: