Tag Archives: moralinė šizofrenija

Gyvūnai ir mes (II)

… (pirma dalis)

Kokia galėtų būti išeitis iš čia aprašytos moralinės šizofrenijos? Pasirinkimai yra du. Arba mes nekeičiame savo elgesio su gyvūnais ir sutinkame, jog visos pastangos išvengti „bereikalingo“ skausmo sukėlimo yra farsas, arba pripažįstame, kad gyvūnai turi moraliai reikšmingus poreikius, į kuriuos mes turime atsižvelgti ir pakeisti savo elgesį. Pastarasis žingsnis reikalautų, jog mes vienodus gyvūnų ir žmonių interesus vertintume vienodai. Nors akivaizdu, jog šių dviejų grupių atstovai yra skirtingi daugeliu savybių (tarkime, mes turime aukštesnį intelektą nei žuvys, o šios gali plaukioti geriau nei žmonės), tačiau mes visi esame vienodi savo sąmoningumu, gebėjimu jausti skausmą ar malonumą. Šios bendros žmonių ir gyvūnų savybės turėtų būti vertinamos kaip lygiavertės, t.y. mes turime neiškelti savų antraeilių interesų (patirti malonumą, pramogą ir pan.) dėl gyvūnų pirmaeilių (negyventi skausme, likti gyviems ir pan.) ir jų kankinimo nepateisinti lygiai kaip nepateisiname žmonių kankinimo.

Užrašas: Ar tu tuo pasipiktinęs? Ar tu tuo vis dar pasipiktinęs? Vertink vienodai. Continue reading →

Gyvūnai ir mes (I)

Įsivaizduokime, kad yra toks žmogus vardu Simas, kuris mėgsta deginti šunis. Skausmo sukėlimas kitiems jam yra malonus ir linksmas laiko praleidimo būdas, o gyvūnai tėra patogūs to taikinys. Jeigu Simas kalbėtų nuoširdžiai, jis pripažintų, kad mėgaujasi kiekviena tokio savo elgesio minute. Paprasčiau tariant, šis žmogus yra sadistas.

Sakykime, kad istorija apie Simą susidomi žiniasklaida ir jo elgesys tampa žinomas visos šalies mastu. Tai nesunku įsivaizduoti, nes yra buvę daugybė atvejų, kuomet siaubingai kankinamus gyvūnus sužinojo visa Lietuva. Labai tikėtina, kad Simo atvejis taip pat visiems sukeltų šoką ir jį pasmerktų dauguma žmonių, nepaisant jų gyvenamosios vietos, politinių pažiūrų ar socialinės padėties. Išskyrus tikrus sociopatus, niekas nesakytų, jog Simo elgesys yra pagirtinas.

Didelė dalis žmonių apie Simą tikriausiai išgirstų vakarienės metu žiūrėdami televizijos žinias. Valgydami kepsnį su bulvėmis jie dalintųsi nustebimu, jog vis dar esama tokių nesveikų žmonių. Kitas žiūrovas, kramtydamas vištieną, pasakytų, jog baisu, kad kažkas gali būti toks beširdis. Kažkur kitur, mergina jau ruoštųsi valgyti picą su sūriu, tačiau išgirdusi baisią naujieną nuliūstų ir apkabintų šalia esantį savo šunį. Kaip ir dauguma žmonių, ji nesuvoktų, kad kažkas gali kankinti tokią pačią būtybę, kokią ji tik ką buvo apkabinus. Continue reading →